|
Pradėkime nuo paaiškinimų apie pirmąjį įsikūnijimą Atlantidoje. Taip, ten prieš jos griūtį. Siela labai kentėjo, kai stebėjo, kad sąmonė visai ignoruoja sielos pamokymus. Negalima ignoruoti gyvenimo dėsnių, kuriuos atskleidžia pasąmonė. Juos reikia gerbti ir jų laikytis. Sąmoningas tų dėsnių ignoravimas (juos žinant), priveda kūną ir sąmonę prie žūties. Ir vėl ilgas kelias link tobulėjimo. Vėl visiškas sąmonės aptemimas – lakstymas su kuoka po miškus (tai tavo antras gyvenimas). Nieko įspūdingo, tik kova už kūno būvį. Nes to tavo sąmonė buvo nusipelniusi. Po kelių Žemės amžių grįžai į Angliją. Meditacijos metu stebėjai savo kūno kančias šaltame rūsyje. Greičiau, bokšte – juodame, apipelijusiame. Po kentėjimo tave pakorė. Už naujos tiesos, naujos idėjos skleidimą. Čia tavo sąmonė suprato, teisingiau, prisiminė gautą išmintį. Kokia ta išmintis, tau jau turėtų būti aišku. Tame amžiuje tu drąsiai elgeisi aiškindama, kad ne bažnyčia valdo pasaulį, o žmogus, tikintis Dievu, valdo savo gyvenimą, kad žmogus gali ir turi būti laisvas, nes visi prieš Dievą yra lygūs. Ši frazė labiausiai netiko aplinkai. Apdriskusiais skarmalais, murzinas, tu kalbėjai tokiais žodžiais nuo kurių drebėjo ne tik širdis, bet ir žemė. Tavo mintys apie sielos laisvę buvo nesuprantamos ir gąsdinančios. Dabar tai galėtum pavadinti demokratija. Tada tokios sąvokos nebuvo. Tavo siela buvo labai išlaisvėjusi, o sąmonei pasidarė per sunku viską suprasti. Todėl vėliau atgimei piemenuko siela, kad lengvai, neskubant viską galėtum suprasti. Ramiai ganei avis kalnuose, džiaugeisi gamta. Tavo buitis buvo skurdi, bet tu daugiau ir nesiekei. Ramiai leidai savo sąmonei atsigauti. Sukūrei šeimą, buvai žmogus, užsiimantis ūkiu, ir tik prieš mirtį tu suvokei, kad siela turi daugybę žinių, o tu nemokėjai jomis pasinaudoti. Svarbiausia, kad tai suvokei. Tu mirei nuo sunkios ligos. Vėmei, labai kankino skausmai, bet taip tu leidai savo pasąmonei prasiskverbti į protą ir palengvinai jos kelią į Žemę penktam kartui. O tai buvo nuostabu. Tau teks daug kartų sugrįžti prie to gyvenimo. Ten, Japonijoje, tavo išmintis buvo labai gerbiama. Meditacijos metu tu pajautei pagarbą iš savo buvusių tėvų. Tikriausiai supratai, kaip svarbu ne tik mylėti, bet ir gerbti savo vaikus. Dabartinėje tavo aplinkoje labiau vaikai mokomi gerbti tėvus, o turėtų būti kitaip: tėvai turi taip pat gerbti vaikus, jie yra lygūs šioje Žemėje su visais, tiek senais, tiek jaunais. Jų sielos, jų sąmonės patirtis gali būti didesnė už tavo, kaip suaugusio žmogaus. Japonijoje tu buvai Stebėtojas. Leidai sąmonei stebėti ką moko siela. Patirtis taip ir formuojasi: negalvok koks tavo gyvenimo kelias, ne tau jį logiškai išmąstyti, tik leisk sielai vesti savo keliu ir stebėk, suvok dėsningumus. Patirtis saugosi sąmonėje, todėl viską labai svarbu įsisąmoninti. Ne protas moko gyventi, o siela. Kodėl tu atgimei čia, Lietuvoje, mergaite? Todėl, kad tu „laimės kūdikis". Čia ramu, gera, aplink mylinti šeima, graži gamta ir gyvenimas ne toks įsitempęs. Žinoma, galėjai gimt vienuoliu Tibete, bet tai ne tavo kelias. Tau teko, tenka ir teks daug bendrauti su žmonėmis. Tu tai mokaisi. Pagreitintu tempu gavai darbą, kad galėtum atlikti pareigą visuomenei, subrendai, patyrei daug jausmų: nuoskaudų, pykčių, meilės, susižavėjimo. Ir supratai, kad didžioji dalis tų jausmų nereikalingi žmogui. Neturi išliekamosios vertės. Paradoksalu: teko išgyvent daug jausmų, kad suprastum, jog jie nereikalingi. Galima gyvent kitaip. Bet ši patirtis buvo reikalinga. Tu galėsi žengti toliau. Žinok, ne vien nuo norų priklauso tavo gyvenimo kryptis. Reikia tvirtų ketinimų. Kol kas yra tik norai. Tu jau žinai labai daug, palyginus su kitais žmonėmis, bet labai mažai, palyginus su jau turėta patirtimi. Jei nori greičiau prisiminti savo patirtį, tai nevaržyk savo gyvenimo baimėmis, ar gyvenimiškomis taisyklėmis. Negalim tau perduoti daug informacijos, nes tavo sąmonė dar neįsisavino naujų idėjų. Patirtis patikrinama poelgiais, duodamos gyvenimiškos situacijos, kuriose patikrinama naujos minties įsisąmoninimas. Tu mokaisi valdyti savo jausmus, savo emocijas, žinoma, nors ir skaudžiai, bet mokaisi susitvarkyti su švytuoklėmis. Išmok visada stebėti aplinką, tai yra, budrauk, nemiegok. Pastebėk kas vyksta, kodėl vyksta ir kaip žmogaus mintys keičia jų gyvenimą. Ar atkreipei į tai dėmesį? Ne, nes labiau susikoncentravusi ties savo suvokimu. Bet tas suvokimas ir bus didesnis, jei analizuosi aplinką, jei suprasi, kad nėra nustatytų ribų kaip gyventi, kuo tikėti. Tu žengi į laisvą erdvę, kurioje yra daugybė variantų, žmogui dar nesuvokiamų idėjų. Bet tu, kaip ir kiekvienas žmogus, turi visas galimybes jas suvokti ir atskleisti. Tavo erdvėje yra daug nuostabių gyvenimo variantų, patikėk savo pasąmone, ji tikrai atvers tau daug žinių. Tik leisk perduot informaciją, o tu norėk ją priimti. Ir mokykis. Mokykis valdyti neigiamas mintis- ištrink jas, pakeisk teigiamomis, net apie tą patį dalyką. Ne tik mąstyk, bet ir kalbėk teigiamai. Jei tau skaudu ir nori pasiguosti – guoskis su humoru. Kad tai nesukeltų liūdesio nei tau, nei aplinkai. Nekaustyk savęs suvaržymais, didžiuokis savimi, nes gali valdyti savo gyvenimą ir padėti kitam. Gali žengti į tas pasaulio malonybes, kurios kitam net nesuvokiamos. Tavo mintys gražios, tvirtos ir tyros. Jos neša saugumą ir laisvę. Dar viena mintis, kurią norėtume perduoti – tau negalima liūdėti. Nes tai trukdo ateiti informacijai, kaip ir negalima labai džiūgauti. Nesureikšmink įvykių, kad ir kokie jie būtų. Suvok, kad kiekvienas įvykis turi savo prasmę, tai gali būti pasekmė tavo pačios suvoktų ir nesuvoktų minčių. Kiekvienas įvykis – tai ne vien tavo nuopelnas ir ne vien tavo tragedija. Taip jau būna. Viskas praeina. Būna ir nebėra. Negi dabar liūdėsi, kad praėjo akimirka? Ne, nes ji vėl praeis. Čia reikia su tuo susitaikyti, todėl ir nesureikšmink nieko. Viskas trunka tik akimirką ir praeina. Yra – nėra. Lieka prisiminimas arba, kitaip sakant, maloni patirtis. Viskas reikalinga tavo sąmonės brandumui. Malonūs jausmai, tiek gyvenimiški, tiek suvokiami minčių pasikeitimai. Gera mintis verta gero apsikabinimo. Viskas yra svarbu, jei tau tai svarbu. Nėra priešpriešos, yra tik laikinumas. O laikinumas nėra reikšmingas. Todėl ir suprask, kad nereikia liūdėti, kaltinti savęs ar bijoti. Tu privalai stebėti save. Nesureikšmink savęs, bet ir gerbk save. Tu tikrai daug žinai ir dar daugiau žinosi. Pažvelk į save iš šono. Kas tu esi?
Jeigu tu tvirtai tikėtum savo noru – tai jis įsigyvendintų. Dabar tu abejoji ką daryti, kaip daryti, kam to reikia, o gal nereikia. Čia tavo neigiama mintis neleidžia realizuotis tavo svajonei. Ar ji bloga, ar ji gera negali spręsti iš anksto. Nes tai priklausys nuo to, kaip tu jausies. Kaip norėsi jaustis, nes bet kokioje padėtyje žmogus gali jaustis skirtingai. Priklauso nuo minčių krypties. Paimkim tavo oficialų darbą, jis irgi duoda naudos: turi daug laisvo laiko, sutinki daug žmonių. Bet nieko ypatingo neįgyvendinta ir neįgyvendinsi. Tavo darbo rezultatų masėms nereikia. Jiems visai nesvarbu padarai darbą ar nepadarai. Viskas priklauso nuo momento svarbos: pyksta jie ar nepyksta, svarbi tu jiems ar nesvarbi. Tu svarbi sau ir tau brangiems žmonėms. Draugai išliks visada šalia, jeigu jie norės išlikti draugais. Vėl nuo tavęs mažai priklausys. Dabar tu esi sankryžoje: kaip gyventi toliau, kokio požiūrio laikytis. Tu norėk keistis, norėk tobulėti – tau reikia naujos veiklos, naujų siekių. Ne visada pinigai svarbu, svarbu kiek laisva jautiesi savo pasirinkimuose. Pinigai suteikia laisvę veiksmams, bet ne mintims. O tu turi sielą, kuri klaidžioja erdvėje, ir kuri gali suteikti jėgos tavo veiksmams.
|