Mirtis – tai išėjimas į kitą plotmę. Mirtyje neturi būti skausmo, arba tas skausmas gali atspindėti tik žmogiškąjį praradimą. Visumoje, tai grįžimas į būtį. Siela niekur nedingsta. Kaip ji egzistavo Žemėje, taip ji egzistuoja ir erdvėje. Tą vietovę galėtume apibūdinti, kaip šalia esantį gyvenimą. Jis visada yra šalia, persijungia ir persipina su žmogiškuoju gyvenimu. Vyksta judėjimas viena kryptimi, vienos tiesos kryptimi. Nėra atskiros žemės, kaip ir nėra atskiro anapusinio pasaulio. Yra visuma. Čia ir dabar. Tik žmogus išbalansuoja šį ėjimą tam tikrais jausmais: negalėjimu atleisti, nesusitaikymu su savimi, kenkimu sau, kaip žmogui, smerkimu savęs, neapykanta sau, skausmo formavimu. Tik nekęsdamas savęs – nekenti kitų. Bet koks jausmas, iškilęs sutikus kitą žmogų – yra tavo paties atspindys. Tavyje užslėptų ir atvirų jausmų, minčių atspindys, sukeltų lūkesčių atspindys. Pagalvok apie tavo sukeltus lūkesčius. Kaip juos sukeli, kam ir kodėl? Ką reikėtų keisti? Kaip suprasi, toks ir bus rezultatas. Niekada nebūna stebuklų. Yra tik pamoka. Išmokta arba ne. Suvokta arba ne. Kiekvienas žmogus ar kiekviena problema – tai atspindys tavo vidinio kelio tiesos. Jei nepajėgi išsiaiškinti viena, klausk mūsų, diskutuok, prašyk parodyti, paaiškinti. Protas turi mąstyti aiškiai, bet šalia turi jausti stiprią intuiciją. Protas reikalingas analizei. Bet kokia mintis, informacija neturės prasmės, jei jos neišgyvensi savyje. Pamoka turi būti širdimi išgyventa, protu suvokta. Nei per žingsnį nepaeisi į priekį, jeigu neįtvirtinsi gautų žinių. Čia tau ne teorijos kalimas. Tai gyvenimas. Nemanyk, kad galima kažką pasiekti nedirbant: žaibas į tave netrenks ir netapsi išmintinga per dieną. Tik po kruopelytę lipdant informaciją ir keičiant požiūrį, išugdysi iš savęs nuostabų žmogų, pradėsi modeliuoti kiekvieną gyvenimo aplinkybę. Negalėsi gyventi kaip visi. Viskas. Tavo supratimas kitoks, ir elgesys tampa kitokiu. Tu pati diktuoji sąlygas sau. Nusistatai elgesio normas, o kitiems lieka tik prisitaikyti. Ir jie prisitaikys su džiaugsmu. Bet koks tavo sprendimas, priimtas atsakingai ir pagrįstai, norint eiti tobulėjimo link, neatneš skausmo kitiems. Jie keisis kartu su tavimi. Bendraudama su žmonėmis, nusistatyk ribas, kurių tu nenorėtum peržengti ir tie žmonės jų neperžengs. Tik tu pati savo nusistatytomis ribomis patikėk. Pagalvoji, reikia metų, kol įsitvirtina gyvenime, atrodo, paprasta idėja. Įsitvirtinti naujame požiūryje reikia laiko ir įvairių gyvenimo situacijų. Gali klysti ir vėl išgyventi tas pačias situacijas, nuolat grįžti prie senų/naujų tiesų. Tam reikalingas laikas. Tam duotas žmogui laikas. Laikas gyventi...
Tavo suvokimas darosi aiškesnis ir tikslesnis, bet to gali pasiekti bet kuris kitas žmogus, vadinasi tuo girtis nereikia, bet nereikia ir nuvertinti. Teisingai iš ryto pagalvojai:" jeigu save laikau aukščiau už kitus, vadinasi, aš krentu žemyn". Tiesioginiame gyvenime ypatingų pokyčių gal nepastebėsi, bet minčių eiga keisis sparčiai. Viena idėja seks kitą idėją. Tu jas turėsi išgyventi, suvokti ir žengti toliau. Nevadovaukis visuomenės normomis, nepritaikyk žmogiškųjų standartų sau. Tai tu turi sukurti pagrindus žmogiškųjų naujų standartų.
Mirtis. Kas tai? Sunku apibūdinti kas tai yra. Tikriausiai kiekvienas skirtingos srities specialistas duotų savo apibrėžimą kas yra mirtis. Faktas tik vienas – brangaus žmogaus šalia nebėra. Negalima prie jo prisiglausti, apsikabinti, pasiguosti ar pasidžiaugti. Su tuo susitaikyti likusiam gyvam dažnai būna sunku. Nes reikia gyventi toliau...
Kas tai mirtis? Kaip iškeliaujama, kas svarbu tam, kuris ruošiasi iškeliauti? Ar įmanoma susitaikyti su artėjančia mirtimi ir apie ką galvoja žmonės gulėdami ligos patale? Ir apie ką reikėtų galvoti, kad siela lengvai galėtų atsiskirti nuo žemiško pasaulio ir iškeliauti? Kada ji atsiskiria nuo kūno, ir kaip turėtų elgtis šalia esantys žmonės?
Gerai, kai likimas suteikia galimybę atsisveikinti su brangiu žmogumi. Šias akimirkas reikėtų labai branginti ir ne svarbu kiek jų dar turi : valandą, savaitę, mėnesį. Žmogų reikėtų branginti kiekvieną dieną, bet dažnai apie tai negalvojame. Kaip svarbu šios atsisveikinimo minutės? Manau, kad jos turi labai didelę reikšmę: ir tam kuris atsisveikina, ir mirštančiajam. Likimas suteikė galimybe man bendrauti su mylimais žmonėmis ilgai. Bet štai per ne pilną mėnesį teko atsisveikinti ir su tėvu, kuris mane, mažiausiąją dukrą, labai mylėjo, ir su draugu. Kalbėti apie mirtį visada yra sunku, kaip ir skaityti šias eilutes, gali būti labai sunku. Bet išgyventos akimirkos suteikia supratimo, kas svarbiausia, kai šalia esantys žmonės miršta. Svarbu atsisveikinti. Ir dar svarbiau – paskutinis patepimas.
Tėvukui susirgus mes parvežėme kunigą, jis suteikė paskutinį patepimą. Tėvuko sveikata sustiprėjo, bet iš lovos nesikėlė, mažai kalbėjo, o praėjus trims mėnesiams pradėjo mažai valgyti. Tokia būsena vargino ir jį, ir namiškius. Nueidavau pas jį, pabūdavau, pasikalbėdavome, bet to tikro, nuoširdaus atsisveikinimo negalėjau padaryti. Pasakyti žmogui kad jis tau brangus ir kad jį tikrai myli, būna sunku, net tada, kai tas žmogus miršta. Tėvuko sveikata sublogėjo taip, jog reikėjo kviestis gydytojus, kad nuo skausmo suleistų vaistus. Naktį mama vėl leido vaistus nuo skausmo. Pablogėjimas matėsi, širdis neleido eiti į darbą ir visą rytą išbuvau prie lovos. Mėginau kalbinti, net lopšines dainuoti, kai prarasdavo sąmonę, aš tiesiog sėdėjau šalia. Jis tai jautė, nes pasitraukus iš kambario, smarkiai sudejuodavo. Ir pagaliau aš išdrįsau pasakyti tėvui tyliai į ausį, kad jį labai myliu ir labai esu dėkinga už jo meilę. Tą akimirką jis pasuko veidą į mane, truputi prasimerkė ir sustingo, iš akių išriedėjo ašara. Vadinasi, viską girdėjo ir viską suprato. Praėjus kelioms minutėms jis užmigo. Taip išmiegojo visą parą, be skausmo, be vaistų ir užgeso neprabudęs, ramus.
Nežinau apie ką galvojo tėvukas tuos mėnesius, kai gulėjo lovoje, nesikalbėjome apie tai, bet pasakyti, tai kas svarbiausia – reikia. Reikia elgtis nuoširdžiai, atsakingai, ir taip, kaip to norėtų mirties patale gulintis žmogus, net ir tada, kai jo pageidavimai, slapti troškimai, neatitinka tavo ambicijų, nuostatų.
Atsisveikinimas su draugu taip pat įvyko. Ačiū Dievui. Aš labai norėjau, kad galėčiau atsisveikinti su tėvu ir kad jo mirties akimirką būčiau šalia. Tiesa, tą akimirką aš nebuvau šalia, bet atsisveikinau su juo ir jis daugiau neprabudo, o sekančią minutę po jo išėjimo aš grįžau, galėjau pasimelsti, pabučiuoti. Su draugu sutariau labai gerai. Mudu mažai bendravome, bet jo nuoširdų dėmesį visada jaučiau. Ir kai jam sveikata pablogėjo, dažnai aplankydavau. Jo gyvenimas taip jau buvo susiklostęs, kad artimo mylimo žmogaus šalia nebuvo. Buvo motina, duktė, sesuo, bet kai kada norisi draugo supratimo. Kaip svarbu jausti, kad kažkur yra žmogus, kuriam tu esi tikrai brangus. Be apgaulės, kažkokių siekių. Kadangi mūsų nesiejo jokie bendri reikalai, buvome tiesiog draugai. O mirus tėvui, po to ruošiantis apginti diplominį darbą prabėgo trys savaitės. Jo sveikata dar labiau pablogėjo. Užsukau pažiūrėti kaip laikosi. Jo fizinės būsenos tikrai nenoriu aprašyti. Daug skausmo. Jis mane pažino, vardu pavadino, taip norėjosi kažkaip padėti, bet supratau, kad tą akimirką jam labiausiai reikalingas paskutinis patepimas. Siela blaškėsi, kūnas kentėjo skausmą. Pasėdėjau valandėlę prie jo, paglosčiau veidą, nieko nesakiau. Neradau tinkamų žodžių, o gal jų ir nereikėjo. Jis norėjo pamatyti mane, klausė šeimos, kaip sekasi su diplominiu darbu ir aš jį aplankiau. Tai buvo ramus buvimas šalia. Tik širdis nerimavo dėl paskutinio patepimo. Mes su jo mama nuvažiavome į bažnyčią. Kiti artimieji dar nebuvo suskubę, niekas nesitikėjo, kad tai jo paskutinės minutės šiame pasaulyje. O po paskutinio patepimo, po maldos kambaryje pasijautė palengvėjimas. Aš nelabai žinau, ką reiškia paskutinis patepimas pagal bažnyčios mokymą, bet kad tai svarbu išeinančiojo sielai – tai pajaučiau tiesiog fiziškai. Po dviejų valandų mano draugas mirė.
Aš norėjau pasakyti, kad paskutinis patepimas ir nuoširdus atsisveikinimas su brangiais žmonėmis išeinančiajam yra labai svarbu. O apie tai, apie ką kalbėsiu dabar – tai tik mano pajautimas ir mano subjektyvus patyrimas. Galite tai priimti kaip faktą, galite paskaityti, tik tam, kad pažvelgtumėt „kitu kampu" į kasdienį gyvenimą.
Tėvuko laidotuvėse jaučiausi visai rami. Aš su juo atsisveikinau jam esant gyvam, tad net verkti nesinorėjo. Su juo, kaip žmogumi atsisveikinau, o sielai ašarų nereikia. Ji išeina ten, iš kur atėjo. Ten iškeliausime visi. Stebuklų nebūna. Po devintinių aš jį sapnavau. Blogai. Iškilo klausimas, kas vyksta su žmogaus kūnais, po jo mirties? Žmogus suformuotas iš septinių kūnų. Fizinį palaidojame, lieka astralinis. Po devintinių ir to žiauraus sapno, meditacijos metu mėginau mintimis sudeginti tą astralinį kūną. Atrodo, pavyko. Sesė po to sapnavo tėvuką linksmą. O mano vadovai sako, kad iki devintinių, kol tebėra neiširęs astralinis kūnas, galima su mirusiuoju atsisveikinti, išreikšti savo jausmus. Mirusiojo asmenybė tas devynias dienas išlaiko visas emocijas, patirtį, nuoskaudas, džiaugsmus. Reikalinga ne tik melstis, bet ir atsiprašyti mirusiojo, susitaikyti, kad išėjo, palinkėti jo sielai sėkmingo tolimesnio kelio. Per tas devynias dienas įmanoma pataisyti savo karmos spragas. Ko neįgyvendinai savo žemiškajame gyvenime, gali sutvarkyti astraliniame lygmenyje. Tai skaistykla. Tai perėjimo laikotarpis, po to vyksta procesai, nuo kurių priklauso sielos tolimesnio kelio pasirinkimas. Yra momentų, kai siela grįžta į žemę tam tikru įvykiu, tam tikra būsena, norėdama užsitikrinti, ar žmogus, kuris turėjo išmokti pamoką bendraudamas su mirusiojo siela, viską teisingai suprato. Nes, jeigu, tavo siela nesugebėjo įgyvendinti savo siekių, nesugebėjo atskleisti žmonėms, tai ką turėjo atskleisti, nemokėjo padaryti įtakos dar gali daug ką padaryti iki paskutinio kūno iširimo. tsiskyrimo.askutinio kūno išė savo siekiusprasti ir net nepajusti, kad tas keistas įvykis, kuris priminė arba ne, mirusiojo, yrIki tobulos sielos atsiskyrimo. Žemiškajame pasaulyje gyvenantys to gali nesuprasti ir net nepajusti, kad tas keistas įvykis, kuris priminė arba ne, mirusįjį, yra būtent jo pastangos įvykdyti savo siekius.
Kaimynystėje gyveno jauni žmonės, jie niekuo išsiskyrė iš aplinkinių. Užaugino dvi dukras. Ką iš tikrųjų išgyveno ši šeima, sunku iš šono suprasti. Bet kad nebuvo meilės tarp jų – tai galėjai suprasti. Atėjus laikui, kai žmonės pradėjo išvykti dirbti į užsienį, kaimynai taip pat išvyko užsidirbti pinigų. Po kurio laiko kaimynas grįžo namo. Dukros buvo susiradusios draugus, sukūrusios savo šeimas ir palikusios namus tuščius. Kaimynas, neatlaikė vienumos, gal nebematė prasmės gyventi, kaip ten buvo, neaišku, tik niūrų žiemos vakarą paėmė savadarbį šautuvą į rankas ir nusišovė. Tokia trumpa kaimyno gyvenimo istorija. Praėjo mėnuo po laidotuvių ir sapnuoju aš savo kaimynę. Ji prašo, kad ateičiau pas ją ir mes kartu galėtume praleisti naktį jos namuose. Kiekvienas sapnas būna truputi nelogiškas ir nesuprantamas, tad apie jį ir nekalbėsiu, nes viskas prasidėjo prabudus. Rytą keliuos truputi anksčiau nei šeima, nes darau mankštą. Tą rytą, nuskambėjus žadintuvui, nusprendžiau nesikelti, o pagalvoti, ką reiškia sapnas apie kaimynus. Tik staiga virtuvėje subildėjo kėdė, vyro paklausiau ar girdėjo:
- Tikriausiai katė, arba dukra atsikėlė – ramiai atsakė vyras.
Kadangi sapnas buvo apie mirusį kaimyną, tai nusprendžiau atsikelti ir nueiti pažiūrėti kas iš tikrųjų darosi virtuvėje. Ten katės nebuvo. Ir dukros ramiai miegojo. Liko tik viena mintis, kad tai gali būti mirusio kaimyno apsireiškimas. Nuėjau į savo kambarį, atsisėdau ant sofos ir užsimerkiau. Matau, ant kėdės sėdi kaimynas su kruvina galva. Toks nusiminęs ir sako man:
- Nejaugi aš gyvenime nieko nemylėjau ir manęs niekas nemylėjo? Aš nematau nei vienos akimirkos, kuri būtų tikrai išgyventa. Aš suprantu, kad mano siela turėtų pakilti kažkur aukščiau, bet mano sunkesnioji dalis (gal tai astralinis kūnas?) to neleidžia padaryti. Man blogai, jei žinai kaip man galėtum padėti padėk. Išsiaiškink ir padėk.
Aš pasakiau, kad pamėginsiu išsiaiškinti, kaip jam reikėtų elgtis ir paprašiau išeiti. Matau, kaip jis susikūprinęs eina per pievelę į savo namus. Durų neatsidaręs, kiaurai per jas, nueina į savo kambarį, kur nusišovė ir pasiliko ten.
Man iškilo klausimas: kas yra sąmoningas gyvenimas, jeigu tik kūnui mirus žmogaus sąmonė suvokia, kad visas gyvenimas praėjo nesąmoningai. Vadinasi, visą gyvenimą žmogus pragyveno tarsi rūke. Valgė, gėrė, dirbo, mylėjosi ir viskas tarsi sapne. Be jokių pėdsakų. Mirus kūnui sąmonė peržvelgia visą savo žemišką gyvenimą. Tai pasikartojo, kaip ir su tėvuku. Žmogaus dalis, kuri išlieka mirus kūnui, patenka į tam tikrą lygmenį, kuriame turėtų atsiskirti siela. Bet prieš tai yra įsisąmoninama, ką žmogus gyvendamas sugebėjo išgyventi, suvokti, kiek jis valdė savo gyvenimą. O gal visą gyvenimą praplaukė pasroviui, nesusimąstydamas kam, kodėl, dėl ko iš tikrųjų reikėjo gyventi. Koks nusivylimas ir skausmas jautėsi mirusio kaimyno žodžiuose, kai jis paklausė „nejaugi aš gyvenime nieko nemylėjau ir niekas manęs nemylėjo?"
Ir dar vienas įdomus pastebėjimas apie potyrius susijusius su mirtimi. Praėjus metams po tėvo mirties mane ištiko nervinis priepuolis. Buvo graži diena, sėdėjau paskaitose ir netikėtai prasiveržė rauda. Teko išeiti iš paskaitų, verkiau balsu, lyg tuo metu būčiau netekusi kažko brangaus. Ir tik po kurio laikotarpio prisiminiau, kad ta dieną sukanka lygiai metai po tėvo mirties. Kas tai ? Ar galutinis atsisveikinimas su tėvo siela? Tikriausiai, nes logiško paaiškinimo savo jausmų proveržiui neturėjau.
Matai, sielai visam laikui paliekant Žemę, įvyksta transformacija. Ji atsijungia nuo visų ją laikiusių žemiškų saitų. Tą dieną siela tarsi užbaigia savo egzistencijos ratą. Tai pabaiga su naujo pradžia. Įvyksta atsisveikinimas. Daugelis žmonių tai pajunta, bet nepriskiria to atsisveikinimui. Gali būti labai bloga nuotaika, gali skaudėti galvą, gali jaustis širdies permušimai ir t.t. Siela duoda ženklą, kad iškeliauja, ar žmogus tą ženklą suprantą ir įvertina, jau kita problema. Tu esi jautri ir tavo siela šį atsisveikinimą pajuto anksčiau, nei logiškai supratai. Lai žmonės atsisveikina su mirusiaisiais laiku ir leidžia jiems iškeliauti į būtį.
|