Siela yra stipri, atėjusi iš pradžios ir einanti per gyvenimą į amžinybę. Egzistencijos esmė – tavo žmogiškosios esybės susijungimas su Dieviškąja esybe. Tavo, kaip žmogaus ir tavo sielos. Pasaulyje nuolat kyla naujų teorijų, kodėl žmogus gyvena, iš ko kilęs, kada susiformavo Žemė, kas yra dangus, o kas yra žemė. Yra daugybė religijų, kurios priešinasi viena kitai, nors skelbia tą pačią žinią. Tik religijų vadovai kovoja už galimybę daryti įtaką žmonijai. Bet įtaką gali daryti tik Dievas. Jis yra vienas, tik skirtingai suvokiamas, skirtingą patirtį turinčių žmonių. Gerai, kad gali atsipalaiduoti ir priimti informaciją visu šimtu procentu. Tada tu esi savo gyvenimo valdovas, o kaip yra iš tikrųjų? Tu dabar atsipalaiduoji kokiu 28-35 proc. Priklauso pagal situaciją. Kai leidi kalbėti mums ir suvoki pasikeitimus – tai sumažėja proto įtaka. Kas būtų, jei atsipalaiduotum 50 proc.? Tada susilietum su aplinka. Pajustum mintis, pajustum erdvėje esančius egregorus, bendrautum su žmonių sielomis ir jų vadovais. Padėtum pasireikšti žmogaus sielai. Ne kiekvienas žmogus supranta save, ne kiekvienas ir nori suprasti. Tik atsipalaidavus galima susivokti savo mintyse, savo lūkesčiuose. Galima pamatyti žmogaus sėkmes ir nesėkmes, jo baimių pritraukiančias nelaimes. Tik visada reikia bendrauti su žmogaus siela. Neleisk įsiterpti nei tavo protui, nei žmogaus logiškam mąstymui. Iš sielos į sielą – čia didžioji jėga. O kaip atsipalaiduoti? Mes tave išmokysime. Palengva, kad neišsigąstum ir neužsisklęstum. Kilk siela į dangų, į visatą.
Pabudau iš ryto ir galvoju. Nekovosiu nei su savo jausmais, nei su mintimis. Atsiduosiu tėkmei. Juk vis aiškina – atsipalaiduok. Ir ką gi? Gavau atsakymą iš karto. Kaip vis tik valdomas žmogaus gyvenimas ... Juo labiau pasinėręs į kasdienybę, juo labiau nesinori pripažinti, kad žmogaus gyvenimas labai įtakojamas iš aplinkos. Vis norėjau, kad mane skatintų, padėtų , mokytų kitaip. Paskaitai vieną knygą, kitą, visi, kurie eina truputi kitokiu gyvenimo keliu – turi mokytojus. Aš, pavyzdžiui, ne. Bet, kai taip moko tiesiogiai per pačius mano jausmus, per mano elgesį – nesinori to sau pripažinti, bet ir paneigti neįmanoma. Bet, grįžtu į pradžią. Nusprendžiau nekovot – plaukt pasroviui. Mane tuoj išvedė iš pusiausvyros vienas skambutis, po to kitas – tuoj persiėmiau kitų žmonių nepasitenkinimą ir išliejau pyktį. Visai neturėjau taip elgtis ir tai nėra man būdinga. Švytuoklė tuoj pajuto mano atsipalaidavimą ir „pagavo" mane. Kam nuo to blogiau - žinoma, man. Ir tam žmogui, ant kurio išliejau pyktį. Išvada – atsipalaiduoti reikia mokėti. Ką gi, prieš kelias dienas kalbėjo, kad mokins mane atsipalaiduoti... pradėjo nuo to, kaip nereikia daryti. Jei negalima į viską numot ranka, bet ir negalima kovot su likimu, tai kaip reikia laviruoti?
Laviruot nereikia. Tai labai paprasta, ir tai gali kiekvienas žmogus, to norintis. Pirmiausia, pastebėk savo mintis ir nuotaikas – kiek jose džiaugsmo, o kiek liūdesio, kiek pasitikėjimo savimi ir kitais, kiek kaltinimų sau ir kitiems, kiek baimių ir kiek neapykantos tavo jausmuose ir mintyse. Atsipalaiduot - tai nekelti įtampos savo mintyse, savo veiksmuose. Neiškelt savo troškimų, valdyt savo ambicijas, tikėt Dievu ir pasitikėt savo siela. Laisvai, ramiai priimk gyvenimo sprendimus. Kaip atsiduoti Dievo valiai be ateities baimės, be troškimų, be noro būti tobulai? Sunku, bet galima. Melskis, ir Dievas suteiks tau stiprybę.
Dabar pakalbėkime apie pojūčius. Pirmiausia, pažvelk į save. Tau pavyksta atskirti atplaukiančius jausmus, pavyksta išgirsti sielos kalbą ir tu jį jau atpažįsti. Aš, kaip ir daugelis aplinkui, esame tik patarėjai. Siela – tai tu. Tu pati priimi sprendimus ko tau reikia ir kokiu greičiu suvoksi pasaulį. Kasdienybė visada pareikalauja dėmesio. Ir be kasdienybės neišsiversi, kaip ir be kitos realybės suvokimo. Tau vis dar sunku susitaikyti, kad žmogaus matomasis gyvenimas, tai tik maža dalis gyvenimo. Sakai, lengviau būtų, jei mes tave mokytume kas dieną ir rodytume, kaip gyventi. Tai būtų klaida. Tada tu gyventum ne savo gyvenimą. Užtenka, kad visuomenės stereotipai trukdo gyventi, mes negalime kištis tiesiogiai. Tik patariame, parodome. Tu gyveni savo gyvenimą, eini savo sielos kelią. Kodėl vis tik mes padedame rašydami ir kalbėdami – todėl, kad esame sielos draugai. Todėl, kad tau reikalinga tam tikra informacija. Ją turėdamas tik pats sprendi, kaip elgtis. Informacijos praėjimas priklauso nuo tavęs, nuo tavo siekių. Kaip perlaužti blokus, kurie trukdo informacijos tekėjimui? Reikia dirbti su mintimis, mylėti save, tikėti Dievu, gerbti kitą žmogų ir... Pirmiausia tai įgyvendink. Keli žodžiai, dažnai girdėti, bet nedaugelis pagal juos gyvena. Gerai, kad tu renkiesi galimybę pagal juos gyvent. Taipogi, reikia sumažinti savo susireikšminimą – „Manęs nėra". Sumažinti susireikšminimą, taip pat reikia mokėti, kaip ir atsipalaiduoti. Negalima savęs menkinti, smerkti ar tiesiog pasistengti save sunaikinti. Savęs susireikšminimo mažinimas, reiškia, kad sugebi išlikti stiprus savo pažiūrose, savo tikėjime, ir sugebantis atsisakyti savo ambicijų, pripažinimo, išaukštinimo. Sunku atsisakyti savęs susireikšminimo, kai nori būti kažkuo nepaprastu, kažkuo ypatingu, nors ir labai geru, pagal savo vertybes. Bet tai yra troškimas ir tai nėra gerai. Išnykimas – tai susiliejimas su aplinka: manęs nėra, yra tik kiti žmonės, energijų srautai ir suvokimas kodėl ir kas vyksta aplinkui.
„ – Kas tai yra meilė, broliai mano? – kalbėjo, skėsčiodamas rankomis (brolis Pranciškus), tarsi norėdamas mus visus apkabinti. – Kas ji? Tai ne vien gailestis ir gerumas. Gailesčiui reikia dviejų – to, kuriam skauda ir to, kuris gailisi; ir gerumui reikia dviejų – vienas duoda, o kitas ima; tačiau meilėje du tampa vienu, jie susilieja, jie pasidaro neatskiriami; mylėti reiškia išnykti.
„Nikos Kazantzakis, knyga „Dievo neturtėlis"
Krikščionybė remiasi atgaila, aukojimusi vardan kitų, Budizmas remiasi įsiklausymu į save. Savęs koncentravimas ir sujungimas su Visata. Todėl jiems lengviau keliauti laike ir erdvėje, jie laisvesni. Tu gimei krikščioniškoje šeimoje, kad išmoktum mylėti. Mylėti visa, kas aplinkui yra. Vertinti tai ir gerbti. Tau nereikia plakti į krūtinę ir sakyti: esu kaltas. Taip gali save pražudyti. Tau nereikia sakyti: pasigailėk Viešpatie, nes tavęs niekas neskriaudžia. Tau nereikia eiti išpažinties, nes tik prieš save ir prieš Dievą atsakai už savo veiksmus. Labiausiai prieš save. Tavo vertybių sistema priklauso ir nuo visuomenės, kurioje gyveni, ir nuo tikėjimo (maldos) supratimo. Ar tos vertybės ką nors reiškia erdvėje ir laike (amžiname)? – ne daug ką. Jos tik suteikia pasitenkinimą gyvenimu. Tu susikuri vertybes ir jų laikaisi, o tada džiaugiesi savimi, kad sugebi laikytis pačios nurodymų. Ar ne absurdiška? Vargsti, kol atsirenki ar susikuri vertybes, po to vargsi, jų laikydamasi. O praeina laikas ir pasirodo, kad jos nėra vertos to, kiek joms skirta laiko ir jėgų. Atsipalaiduok. Žvelk į gyvenimą lengvai ir ramiai. Tikėk Dievu. Jis tau parodys kelią, tau reikės tik spėti juo eiti. Žinoma, jei to norėtum. Norėtum? Prieštarauji... Kodėl? Nepasitiki? Kuo? Juk pati stengiesi išmokti atsipalaiduoti ir priimti gyvenimo siūlomą kelią, o kartu save suvaržai savo nuostatomis, gyvenimo vertybėmis. Tai ko tu nori? Kaip mums suprasti ko tu NORI? Nustebai supratusi kiek esi pasimetusi ir kokios yra užslėptos mintys. Atrodo, nori vieno, o nesąmoningai tam prieštarauji. Labai svarbu susivokti, ko iš tikrųjų nori. Protas ir siela turi priimti bendrą sprendimą ir tik tada mes galime tau padėti. Tada yra aiškūs tavo siekiai. Užslėpta mintis ir užslėptas troškimas kai kada veikia geriau ir tvirčiau, nei teoriniai proto siekiai. Reikia būti labai įžvalgiam, kad suprastum, ko iš tikro pats nori. Nori atleisti žmogui, nes jis guli mirties patale, bet pyksti, nes tave buvo įskaudinęs... kas stipresnis: noras atleisti ar užslėptas pyktis? Užslėpta mintis tuo ir stipri, kad ji užslėpta – ji veikia, kol neišlenda į „dienos šviesą". O taip dažnai sau pagalvoji: aš taip stengiausi gerai galvoti, gerai elgtis, kodėl man nesiseka? O kokios buvo užslėptos mintys: gal kaltinai kitus, gal jautei neapykantą, gal pykai ar jautei nuoskaudą... Užslėpta mintis yra galinga ir ją būtina atsekti, bet tai galima padaryti tik atsipalaidavus, pažvelgus į save iš šalies..
Turi išdrįsti svajoti, kurti ir siekti. Siekti išminties. Pažinti žmogų ir pabudinti jį. Sugebėk tapti erdvės dalele. Niekuo ir viskuo. Kodėl tau nuolat tai kartojame? Kad neprisirištum prie situacijos, neprisirištum prie aplinkos. Viskas labai keičiasi. Mokėk atsisakyti visko ir gausi viską.
Pastebėjai, kad sielai reikalinga atsiskleisti, reikalinga bendrauti, reikalinga būti išgirstai. Laimingas tas žmogus, kuris moka įsiklausyti į savo sielą... Gavai dar vieną pamoką, kad negalima susikaustyti ir galvoti apie vieną gyvenimo sritį. Nesvarbu kokia ji būtų: meilė, darbas, mokslas, šeima. Tu privalai mąstyti plačiai, tik taip pajėgsi priimti pačią naujausią (tau) informaciją. Tuo pačiu, tu neprisiriši prie vieno. Reikalingas energijos tekėjimas ir platus suvokimas. Nesuvoksi, kas vyksta aplinkoje, jei siaurai mąstysi. Negalėsi sudėlioti gyvenimo dėlionės iš smulkmenų, kurios vyksta atskirose erdvėse ir atskirame laike, negalėsi priimti informacijos, kuri tau atrodys nelabai suprantama. Bet tu žinosi, kad ji skirta tau ir suvoksi, ką ji reiškia. Per dieną pagalvok apie daugybę skirtingų dalykų ir mokėk analizuoti. Ieškok paradoksų. Tik neįsileisk baimės. Kai bijai, tai gali pamėginti pakeisti požiūrį į tai kas vyksta ir rasti kas toje situacijoje gražiausia ir įdomiausia. O jeigu žinai, kad nuo tavęs jau nebepriklauso rezultatas, tai vadinasi, lieka susitaikyti su bet kokiu gautu rezultatu - nes jis skirtas tau. Bet kokiu atveju, nervintis visai neverta.
|