Visatą žmogus supranta labai smulkmeniškai: dangus,
žvaigždės, energetiniai ūkai ir t.t. Visata – tai visa esatis. Tai persipynęs
judėjimas, tarp to, kas matoma ir to, kas nematoma. Visur vyrauja energijos.
Šios energijos turi patį įvairiausią diapazoną. Bet visumoje jos juda pagal
vieną ritmą.
Žmogaus vaizduotė sunkiai peržengia kolektyvinės
sąmonės sukurtą patirtį, todėl ir norisi įnešti kitokios informacijos. Taip
žmogus turėtų galimybę praplėsti ne tik suvokimą, bet ir vaizduotę. Reikalinga
pralaužti ribas. Žmogus yra materiali Visatos dalis, kuri pajėgia išgryninti,
išvalyti tam tikras Visatos energijas, kurios tarpusavyje sąveikaudamos sudaro
nuosėdas – karminius uždavinius žmonėms. Kodėl nuolat pasikartoja ta pati
problema kartai iš kartos žmonių gyvenime? Tai paaiškinama paprastai. Žmogus,
gimdamas žino, kokį karminį bagažą, t.y. kokias energijas reikės išgryninti.
Jis ateina į žemiškąjį pasaulį ir išgyvena tam tikras situacijas, priimdamas konkrečius sprendimus.
Jeigu žmogus nepajėgia išspręsti tą karminę problemą, tai į jo šeimą ateina
kita siela, prisiimdama įsipareigojimus išgyventi tuos karminius dalykus, kurių
nepajėgė išgyventi prieš tai įsikūnijusi siela (pvz. tėvai). Taip iš kartos į
kartą ir persiduoda ta pati situacija. Žmonės sako, kad vaikai atidirba tėvų
nuodėmes. Iš dalies yra kitaip. Viena siela atsineša į Žemę uždavinį išgyventi
karminius ryšius (išgryninti tam tikrą energiją) ir jeigu to nesugeba atlikti
(nes būdama žmogaus kūne pamiršo savo uždavinius), tai į tą šeimą ateina kita
siela ir vėl mėgina išgryninti energijas: pyktį, neapykantą, pavydą, garbės
troškimą, liūdesį, savigraužą , panieką ir t.t. žmogus tai įvardija kaip
jausmus. Visatoje tai įvardijama kaip skirtingos energijos. Žmonės,
nesusimąstantys apie savo paskirtį Žemėje ir įsivaizduojantys, esantys patys
sau šeimininkais, neanalizuoja kokius jausmus išgyvena, kodėl juos išgyvena,
kaip juos valdyti ir pakeisti. Vietoj to, kad juos apvalytų, sukuria dar
daugiau neigiamų energijų. Susidaro energetiniai egregorai, kurie patys iš
savęs maitinasi ir didėja. Sudaro sumaištį žmonių gyvenimuose, skatina jausti
neigiamus jausmus, taip atimdami dieviškąją energiją. Jie užvaldo žmones tuo
tarpu, kai žmogus privalėjo naikinti visas negatyvias informacijas savyje.
Ateities žmogus nustos gyventi pagal ego sukurtas taisykles ir vadovausis tik
intuicija, savo Vidinio aš balsu. Žmogus sąmoningai supras ką daro, kodėl tai
daro ir kam to reikia. Vadinasi, tam reikalingas persilaužimas mąstyme. Žmogui
nereikalingas ego, kaip ir nereikalingas prisirišimas prie žemiškojo gyvenimo.
Žmogus privalės išmokti gyventi pagal Visatos dėsnius. Žmonės neša didelį
įsipareigojimą, jie, būdami materialioje plotmėje, išvalo erdvę. Žmogus, kurio
ašį sudaro dieviškoji energija, yra pajėgus išlaikyti materialiąją Žemę su visa
nuostabia jos gyvybe ir darna tarp gyvybės. Todėl dabar dėmesį koncentruokite į
gėrį, į kuriančią energiją, o ne į griaunamąją. Tik tam tikrose pasaulio
vietose yra grupelės žmonių, kurie pajėgia į kolektyvinę sąmonę įterpti naują
idėją. Ją įterpti labai sunku, bet dar sunkiau ta idėja skverbiasi į mases.
Paskleistą idėją žmogus gali priimti tik savo „širdimi", t.y. girdėdamas savo
vidinį balsą. Įsiklausydamas į savo nuojautą, intuiciją. Bet tam reikalingas
sąmoningumas, kad galėtum atskirti ar informacija ateina iš Vidinio aš, ar tai
egregoro, ar kito žmogaus įtaka. Atsiranda uždaras ratas. Norint kelti savo
sąmoningumą, reikia įsiklausyti į Vidinį Aš. Norint mokėti išgirsti Vidinį Aš,
reikalingas aukštas sąmoningumas. Vadinasi, reikalinga išlaikyti pusiausvyrą
tarp proto ir intuicijos vystymo. Yra dar vienas paprastas būdas tai apjungti –
tikėjimas Dievu, Aukščiausiu Protu. Ne religijų sukurtu stabu, bet Aukščiausia
Galybe.
Pasaulis
atsiveria žmogui tik mažąja savo dalimi. Jis yra nuostabus, kupinas įvairaus
virsmo spalvų, garsų, jausmų, įvykių. Viskas labai tobula ir gražu. Dievas
nori, kad jo kūrinys - Žmogus – išmoktų
stebėti šį pasaulį. Kad žmogus nors truputį įsilietų į vadinamąjį „rojų". Bet
tam reikalinga pakeisti vibracijas. Žmogus turi būti atviras, nuoširdus,
kilnus. Jo vibracijos negali sugriauti Visatos harmonijos. Todėl ir laikomas
žmogus sukaustytas laike ir erdvėje. Nors iš principo, žmogus su savo žmogiškąja,
sąmoningąja būsena, gali peržengti ribą ir pereiti į kitą egzistencijos lygį.
Tam ir kalbame apie šeštąją žmonių rasę. Ji bus pajėgi pereiti į kitą erdvę ir
gautą informaciją perduoti Žemei. Tai rimta užduotis. Žmogaus virsmas yra
numatytas Dievo plane. Kaip ir daugybės kitų pasaulių virsmas. Ir tų pasaulių
bendravimas tarpusavyje.
Blogiausia, kas gali nutikti žmogui (ir žmonijai) – nykimas. Nenoras mąstyti ir
jausti. Vidinė tinginystė. Ne apie darbą kalbu, apie mąstymą, sugebėjimą
išgyventi jausmus. Siekis gėrio, grožio ir įvairumo. Žmogaus vidinė tinginystė
veda į neviltį daugybę aukštųjų jėgų, kurios pasiruošusios padėti žmogui, bet
nepajėgia su juo susisiekti. Pasaulį gelbėti turi ne kas nors ypatingas,
aukštas pareigas einantis žmogus, o kiekvienas individas. Kiekvienas privalo
pajusti savyje gyvenimo džiaugsmą. Ne malonumą, tenkinat aistras, bet vidinį
džiaugsmą, kad gyveni. Supratingumas, kaip gyventi, ateis su laiku kiekvienam
to norinčiam. Bet reikia prisiminti, kad dažnai koją pakiša ir beprasmybė. Ji
žlugdo žmogaus gyvenimą. Beprasmybę pagimdo tingėjimas. Vidinis tingėjimas
siekti gyvenimo džiaugsmo. Laikas prisideda prie beprasmybės. „Prastumti dieną"
padeda ir laikas. Ateina rytas, ateina ir vakaras. Diena „prastumta”. O kokios
emocijos, kokie jausmai užvaldo „prastūmus" dieną – beprasmybė. Beprasmybės
priešininkas – gyvenimo džiaugsmas. Mėgavimasis naujumu, sugebėjimas
ieškoti ir atrasti naujumą savo aplinkoje. Reikia tik noro ir dėmesio
sukaupimo: ar dažnai matome gėles, augančias pakelėse, paukščius, čiulbančius
medžiuose. Ar domimės naujovėmis, sukurtomis žmonių, ar gėrimės kūryba
praėjusių amžių genijų? Pasaulis ir savo materialume yra nuostabus. Dar
nuostabesnis – nematerialume. Tik tai norint pajusti, reikia pakelti vibracijų
lygį. Techniškai vibracijų nepakelsi. Čia ir glūdi visa esmė. Kiekvienas
mažiausias vibracijų pakėlimo laipsnis, reikalauja didžiulių žmogaus pastangų.
Pastangų, keičiantis pačiam, švarinant savo mintis, jausmus, aplinką. Gali
gauti tiek, kiek esi vertas. Ir nieko čia neapgausi. Nei savęs, nei dvasinių
vadovų, kurie prižiūri jūsų virsmą. Prižiūri, nes nori bendrauti. Nori žmonijai
padėti pereiti į kitokį laikotarpį ir į kitokią erdvę, savęs nesunaikinant ir
nepasmerkiant pražūčiai.
|