Labai įdomi vizija.
Norėjau pasigydyti bronchitą, bet mane nukėlė į viziją. Iš pradžių liepė ramiai
kvėpuoti: įkvėpti oro iš praeito seanso, kur jaučiau labai malonią aplinką ir
iškvėpti seną orą iš kūno. Po kelių tokių įkvėpimų, atrodo, kad nuo mano
fizinio kūno atsiskyrė eterinis kūnas. Pasijautė nesvarumo būsena. Eterinis
kūnas atrodė toks permatomas, ties stuburu žydra juosta, o vietoj smegenų –
kibirkščiavo sąmonė. Kibirkščiavo, nes jai sunku prisiderinti prie kitos
aplinkos. Norint kilti dar aukščiau – atsijungė ir eterinis kūnas su sąmone.
Liko tik subtilusis kūnas. Aš „nuėjau" į
kažkokią patalpą, kur mane apvilko tam tikra forma, siluetas panašus į žmogaus.
Vėliau nuvedė į patalpą, kur buvo daug tokia pat forma apvilktų energijų. Tai subtilaus
pasaulio energijos, kurios gali skraidyti po visą Visatą ir dar, nežinau ką,
daryti. Viena iš tų energijų „įsodino" mane į stiklinį rutulį ir mes
pasileidome dideliu greičiu per kosmosą. Nuostabus jausmas lėkti kosmosu, net
ugnis ėjo nuo rutulio. Truputi išsigandau, kad rutulys gali neatlaikyti tokio
skrydžio. Sakė nusiraminti. Tai pati stipriausia medžiaga ir su ja saugu
keliauti. Atsidūrėme kažkokioje aplinkoje - struktūra labai nemateriali. Aš čia
mačiau tik tam tikrus fragmentus. Tos struktūros gyventojai nuvedė mane prie
tam tikros medžiagos – tai žalias skaidrus brangakmenis. Dydis to daikto –
neaprėpiamas, jis tarsi kabojo erdvėje. Tai įvertinau kaip begalinį protą. Tie gyventojai didžiavosi tuo „brangakmeniu"
ir jautė didelę pagarbą tai struktūrai. Tada iš karto atsiradau kitoje „patalpoje",
kur buvo mažas nušlifuoto deimanto formos „žaliasis brangakmenis". Jis buvo
įkomponuotas į tam tikrą apsaugos zoną. Nusijuokiau, ar čia bijo, kad
nepavogtų. Bet atsakė, kad jis saugomas konkrečiai man ir tik aš galiu jį
pasiimti. Tą „brangakmenį" įkomponavo į
mano smegenis. Tiesiog tai jaučiau. Smegenyse jautėsi tuštuma, lengvumas ir tas
žalias brangakmenis. Paklausiau – kas tai? Atsakė : atmintis. Ir viskas. Aš greit
grįžau į stiklo rutulį ir iš karto pajutau kaip grįžtu į kūną, į savo erdvę. O čia
jau skaudžiausia dalis. Suskaudo fiziškai širdį ir truputi nuliūdau – ten buvo
viskas neįtikėtina ir nerealu, bet jausmas nuostabus. Atmintis. Kas tai? Iš tikrųjų, visa tai aš palaikiau nuostabia
mistiška vizija, kuri buvo nuostabi, bet tik vizija. Todėl neplanavau to ir
aprašyti. Bet sekantį vakarą mano rašytojai viską tiksliai paaiškino. Viskas pasirodo
buvo labai realu ir tikslinga...
|