Sanat Kumara
Atėjus laikui jūsų visų dvasinis kūnas vadovaus jūsų žemiškajam gyvenimui. Tada ir prasidės tikroji kūryba. Jūsų jausmų ir minčių neblokuos jūsų asmeniškumas ir jūs atsilaisvinę priimsite informaciją apie tai, kaip išgyventi dieną. Bus ne tik vedimas, bet prasidės ir kūryba. Jūs plačiai suvoksite priežasties ir pasekmės ryšį, jūs susivoksite, kodėl vienam žmogui geriau elgtis vienaip, o kitam kitaip. Jūs žinosite, kaip patarti, jūs žinosite, kam reikalinga jūsų pagalba ir kaip ją tinkamiausiai suteikti. Čia ir prasidės jūsų gyvenimo kūryba. Šiandieną, tai, kad jūs stengiatės suvaldyti savo mintis ir išgyventi dieną džiugesyje – tai dar negalima pavadinti tikrąja kūryba. Tai tik mokymosi pradžia. Tai ėjimas link kūrybos kelio. Bet kiekvienas ėjimas reikalauja pastangų ir džiugu jas matyti.
Kūrybos kelias, tuo keliu einančiajam, yra aiškus, suvokiamas. Čia nėra baimės, abejonių, svarstymų ar teisingai supranti ir ar teisingai išgyveni. Šis kelias tik reikalauja nuolatinio veiksmo. Šis etapas – veiksmo etapas – pas jus jis mažiausiai išvystytas. Jūs daug skaitote, mąstote, apsvarstote, priimate už tiesą – bet nedarote. Nedarote, nes tingite, nes nenorite keisti įpročių, nenorite keistai atrodyti prieš aplinkinius, manote, kad gal tai ne tau, gal tai ne šiam laikmečiui ir t.t. Priežasčių to nedaryti turite daug. Bet iš tikro yra tik viena priežastis, kodėl nenorite veikti – jus blokuoja kolektyvinė sąmonė. Jūs esate jos įtakoje, o ji yra nustačiusi žmogaus gyvenimo normas su įvairiausiomis taisyklėmis. Viskas labai surišta ir surišti visi egregorai. Žmogus nori būti sveikas ir laimingas, tai jis gali pasiekti atlaisvindamas dvasią. Atrodo, kad tam reikalingos tik vidinės pastangos, bet, iš tikro, tam prieštarauja visa aplinka. Tu būsi sveikas ir laimingas – tau nebereikia ligoninių, nebereikia farmacijos, karo inžinerijos, nereikia policijos, didžiulio valstybės tarnautojo aparato ir t.t. Tu, pareikšdamas, kad esi sveikas, laimingas ir saugus – prieštarauji nustatytoms gyvenimo normoms. Tokiu atveju TV praranda prasmę, spauda praranda dabartinę savo prasmę ir didžioji dalis dabartinių organizacijų, struktūrų praranda savo prasmę. Viskas iš esmės keičiasi ir žmogus nebežino kaip jam gyventi. Todėl, bijodamas tos galimos suirutės, kai nebereikia daugybės struktūrų, žmogus susilaiko nuo pokyčio. Jis stengiasi atsilaisvinti nuo sunkių savo minčių, jausmų, bet atsilaisvinti nuo visos dabartinės sistemos – nesiryžta. Be to, nelabai ir įmanoma. Yra nustatytos funkcionavimo taisyklės ir dabar jomis reikalinga vadovautis, norint išgyventi dabartiniame pasaulyje. Vienetams pavyksta atsilaisvinti – bet jie nelabai įtakoja visos visuomenės. O mes tikimės, kad užaugs karta, kuri drąsiai ir iš esmės keis savo gyvenamą aplinką ir struktūrą. O tai įveikti galima tik veikiant. Pirmiausia, pradedant įvaldyti save. Vėliau, pamažu įtakojant aplinkinius ir formuojant kitokią gyvenimo formą. Nereikia kovoti prieš struktūras. Reikia gyventi taip, kad tos struktūros išnyktų, kaip nereikalingos ir atgyvenusios. Pvz., jei gyveni teisingai – esi sveikas. Tai tau nereikalingi farmacininkai, ligoninės – jos praranda savo prasmę ir išnyksta. Neįsivaizduojate to? O aš įsivaizduoju ir matau. Matau, kaip daugybę struktūrų praranda savo prasmę ir išnyksta. Kaip išnyko budeliai, taip išnyks ir policija ir t.t. Visa dabartinė žmogaus vystymosi (gyvenimo) eiga keisis iš esmės. Didžioji dalis to, ką jūs dabar veikiate – neturi prasmės amžinybės atžvilgiu – vadinasi, tai išnyks. 80 proc. jūsų gyvenimiškos veiklos netenka prasmės amžinybės atžvilgiu. Vadinasi, tiek procentų ir turi pasikeisti jūsų gyvenimas. Ne vieno iš jūsų, o visos žmonijos ateitis turi keistis. Tai didžiulės reformos jūsų gyvenime. Ir tas „reformas“ turite vykdyti dabar. Dabar, pradedant nuo savo požiūrio formavimo ir savo veiklos.
Labai dažnai jūsų žodžiai neatitinka jūsų veiklos. Jeigu tu kalbi apie dorovę, apie aukštus moralės standartus – o pyksti ant artimų žmonių – tai kur tavo moralė? Turite suprasti: sąmoningo žmogaus mintis ir žodis turi būti patvirtintas veiksmu. Negali tarp žodžio ir veiksmo būti atskirties. Jūs negalėsite formuoti stiprios kūrybinės minties, jeigu jūsų mintis, žodis ir veiksmas neis viena kryptimi. O dabar jūs kalbat, ką norint, bet retai tai, apie ką iš tikrųjų galvojate, o veiksmai neatitinka nei žodžių, nei minčių. Nėra jokio suderinamumo tarp teorijos ir praktikos. Tarp minties, noro ir išreiškiamo veiksmo. Pvz., norite sulieknėti, o valgoti pyragaičius, nes juos labai mėgstate. Norite atrodyti gražūs, tvirti – bet nesimankštinate, neprisižiūrite, kokį maistą valgote. Veidmainiaujate, apgaudinėjate, o norite, kad jus mylėtų ir gerbtų. Didžiulė priešprieša tarp jūsų noro, jūsų minčių ir jūsų veiksmo neleidžia tinkamai pratekėti gyvybinei energijai. Ji užsiblokuoja dėl neatitikimo to apie ką mąstote ir to, ką veikiate.
Susimąstykite apie tai ir išsiaiškinkite, ko jūs tikrai norite ir kiek įdedate pastangų, kad tai įvyktų. Kiek patvirtinote veiksmu kiekvieną mintį? Nustebsite suvokę, kad praktiškai labai mažai darote tai, ką norėtumėte. Nes norėti ir tikrai tai daryti – tai du skirtingi dalykai. „Aš noriu būti geru dainininku, bet tėvai siekė, kad bučiau gydytojas ir aš esu gydytojas.“ Bet, jeigu tu nori – tai turi įgyvendinti tai, o ne siekti svetimų siekių. Perimi kitų karmą ir dar stebiesi, kodėl jautiesi nelaimingas. Jūs tikrai dar nemokate gyventi savarankiškai. Jus įtakoja aplinka, visuomenės normos, mada ir t.t. O visa tai jus įtakoja todėl, kad jūs neišgirstate savo vidinio balso ir nežinote, kur darote savo klaidas. Vėl grįžtame prie mokymo - įsiklausyti į save. Tik nuo to pagrindo galima pradėti žmogaus – kūrėjo kelią. Nuo įsiklausymo į save, įsiklausymo į Dievą, esantį jumyse.
|