Kol
neįvykdau nurodymų, naujų žinių gauti ir negaliu. Todėl vieną vakarą susitikome
su broliu. Jis įsitaisė ant sofos, o aš atsistojau priešais. Tikėjausi taip pat
patogiai įsitaisyti, bet neleido. Turiu pasakyti, kad per seansą buvo akimirkų,
kad išlaikyti kūną stovintį buvo labai sunku. Bet manau, tai padėjo „prisirišti"
prie žemės ir aš negalėjau iškeliauti negrįžtamai. Grįžtu į kelionės pradžią. Apsivaliau
erdvę (save jau buvau prieš tai apsivaliusi) ir įsiliejau į brolio energetiką. Surakino
man pečius ir aš tarsi atsijungiau. Panirau į laisvo kilimo būseną. Pasiekiau erdvę, kurioje
pasirodė kalnai. Oras labai švarus, aiškus, kvapai labai ryškūs. O žmonės
(teisingiau, jaučiau tik vieną žmogų) daug didesni už mus. Ne tokie tvirti
materialiai, bet energetiškai labai stiprūs. Tiesiog prisiliečiant gali pajusti
jų galią. Žemėje aš dar nesutikau tokių, energetiškai stiprių, žmonių. Žodžiu,
gamta labai švari, oras tyras, kvapai nuostabūs. Tų žmonių mintys labai
galingos, nes energetika stipri. Jeigu mes naktį miegame, tai jie tik būdrauja.
Įeina į meditacinę būseną. Sapnai jiems nereikalingi. Informaciją jie gauna
tiesiogiai ir jiems nereikalingi simboliai. Būdravimo būsenoje jie tarsi
susilieja su Dievu. Toje būsenoje jie pasikrauna dienai. Savo mintimis jie
pajėgūs užmegzti ryšį su kitomis Visatos gyvybėmis. Jie į erdvę paleidžia
konkrečią mintį ir prie jos prisijungia atstovai iš kitų civilizacijų, ir taip sukontaktuoja.
Toje aplinkoje matėsi tai šviesesnių, tai tamsesnių būtybių. Jie susijungia,
kad vystytų bendrą idėją. Žmogus taip pat gali, prisijungęs prie kitos
civilizacijos atstovo minties energijos, nukeliauti į kitus pasaulius. Tokia
buvo trumpa pažintis su ateitimi (manau, kad tai ateitis).
Po
to pradėjo keistis energijos, kažkas raibuliuoti akyse ir toks jausmas, kad
tuoj apalpsiu. Labai reikėjo sutelkti dėmesį į kūną, kad išsilaikyčiau.
Pasirodė Alchėja, ji įėjo į mane ir mes kilome toliau. Pakliuvau tarsi prie
juodosios skylės. Atsirado Pegaso žirgas ir, kad man būtų lengviau
psihologiškai išsilaikyti, aš ant jo atsisėdau. Man pasidarė fiziškai ir
psichologiškai lengviau. Mes pranirome pro skylę ir atsiradau kažkokioje uždaroje
erdvėje. Man paaiškino, kad tai „valymo" patalpa. Atrodo, kad keičiasi kūno
ląstelių forma, kad keičiasi kraujo struktūra. Energetikoje apvaloma, kas per
gyvenimą susiformavo nereikalinga. Kažkokiu momentu jaučiau, kaip dirbama su
mano smegenimis. Iš pradžių atrodė, kad jos mirusios. Visiškai šaltos, tik
mažytis taškelis, arčiau kaktos, dar funkcionuoja, o kitur ledas. Tai tiek „pakaitino"
tuos smegenis, kad pasijuto lengvas vėjelis, tarsi energija praeitų pro visus
smegenis. Nesakau, kad juos visus aktyvavo, bet bent jau atsirado pulsavimas,
atsirado gyvybė. Tai reikalinga, kad aiškiau suvokčiau aplinką. Tolia kilau
kanalu ir momentais įvykstant sprogimams, aš atsidurdavau kažkokiame pasaulyje.
Jie visi mane priėmė draugiškai, norėtų daug ką parodyti, paaiškinti, bet aš
jaučiausi išsekusi ir norėjau kaip galima greičiau grįžti namo, į savo aplinką.
Keistas jausmas, pramerki akis, matai namų aplinką, suvoki kas vyksta aplinkui,
o jautiesi, kad esi kitur. Kad tavo esminė dalis liko erdvėje. Ir reikėjo
vidinių pastangų sugrąžinti tą esminę savęs dalį į dabartinį gyvenimą. Baimės nebuvo.
Buvo tik keistas jausmas, kad kažkas liko erdvėje ir kad kažkas grįžo su
manimi. Atsisėdu ant kėdės ir jaučiuosi truputi apsvaigusi. Tikrai tokios
būsenos negalėčiau vairuoti automobilio. Susikoncentruoti ir sukaupti dėmesį
kurį laiką būna sunku. Bet iš ryto jau nieko keisto nebejauti, tik naktį dar jaučiasi
kad vyksta kažkoks procesas.
|