Viešpats Maitrėja
Visatos pagrindus suvokti nėra lengva, bet žmogaus sąmoningumas kyla ir vis daugiau informacijos žmogus yra pajėgus apdoroti ir suprasti. Kas buvo nežinoma daugelį metų, taps aišku ir priimtina. Nesakau, kad atsiveria visiškai nauja tiesa. Žmonija išgyveno daugybė krizių ir pakilimų. Žmogus pajėgė suvokti Visatos dėsnius ir mokėjo pasitelkti ne tik stichijų jėgą, bet sugebėjo, panaudojant minties galią kurti šią dieną. Dabar žmogus kyla iš krizinio laikotarpio. Šiuo metu, analizuojant žmogaus gyvenimą visoje Žemėje, tas kilimas nelabai jaučiasi ir matosi. Teisingiau, jaučiasi, bet dar nesimato. Žmogus apakintas blogų jausmų ir neteisingo požiūrio į gyvenimą daro klaidą po klaidos, tai vis dar dideliu tempu kuria sau karmą. O karma niekur nedingsta. Ją reikia išgyventi ir neigiamą energiją paversti teigiama. Nes tik ant teigiamos energijos bangos bus įmanoma suformuoti Žemės ateitį. Todėl, įstatymas, kai žmogus turi atsakyti už savo blogus ir neteisingus veiksmus, vis dar aktualus ir labai greitai sulaukiantis atpildo.
Bet yra jaučiami pokyčiai žmogaus brandoje. Vis daugiau žmonių išskleidžia ne tik meilę Dievui, bet ir meilę ir pagarbą kitam žmogui. Tikėti Dievu, tai nereiškia garbinti Dievą bet kuria religijos forma. Tikėti Dievu – tai gerbti ir mylėti žmogų. Tai pirma taisyklė, kurios reikia laikytis. Pasitikėti Dievu – taip pat labai svarbu. Bet būna, kad žmogus atiduodamas visą meilę Dievui, pamiršta, kad svarbiausia mylėti Dievą, esantį žmoguje. Tai reiškia, mylėti žmogų. Tik išugdžius savyje meilę kitam žmogui galima suprasti Dievo galybę ir tikėtis Jo palaikymo savo kasdieniame gyvenime. Negalima atskirti meilės Dievui, nuo meilės žmogui. Dievas ir žmogus – tai ta pati struktūra. Tik žmogaus sąmoningumas toks mažas, kad jo sulyginti su Dievo sąmoningumu neįmanoma. Bet žmogaus gyvybės šaltinis yra Dievas. Nevertinant žmogaus neįmanoma susilieti su Dievo vibracijomis, nors žmogus ir tikina, kad tiki Dievu. Tikėti Dievu ir nemylėti šalia esančio žmogaus – tai du nesuderinami dalykai. Kad ir kaip žmogus nori sau ir kitiems įrodyti, kad tiki Dievu, jo veiksmai kito žmogaus atžvilgiu visados parodys, ko to žmogaus žodžiai verti.
Dievas gali atsiskleisti per žmogų tik tada, kai žmogaus širdis bus tyra ir kupina gerumo, atjautos, supratingumo kitam žmogui. Bet bendraujant su kitu žmogumi, pirmiausia kyla tavo paties sugebėjimų trūkumas būti atlaidžiam, pakančiam, supratingam ir t.t. Žmogui sunku matyti kitą žmogų teisingai ir aiškiai per savo asmeniškus jausmus ir mintis. Jūsų asmeniškumas labai jus valdo ir labai apriboja. Todėl reikalinga suprasti kas yra asmeniškumas, kaip jis kenkia tavo paties gyvenimui ir kaip jo atsisakyti. Kaip save atlaisvinti nuo asmeniško požiūrio į visą gyvenimą. Sakysite, atsisakant asmeniškumo, atsisakote dalies savęs? Ne, jūs tik atsisakote tam tikrų apribojimų, kurie vis dar pasitaiko jūsų tobulėjimo kelyje. Jums dar neteko savęs pažinti aukštesnėje sferoje, kur asmeniškumo nėra, todėl negalite vertinti, kad be asmeniškumo save sunaikinate. Jūs tą reikalavimą vertinate iš dabartinių mąstymo pozicijų, bet pakylėjus vibracijas ir atsisakius asmeniškumo, jūs patirtumėte kitokią gyvenimo formą. Ir tai jus maloniai nudžiugintų. Mokykitės atsisakyti asmeniškumo ir suprasite, koks įdomus gyvenimas jūsų laukia.
|