Jėzus
Aš atėjau pakalbėti apie sąmonės praplėtimą. Apie žmogiškosios sąmonės įžengimą į bendrąją sąmonę. Ne kolektyvinę sąmonę, o bendrąją sąmonę, kuri yra labai aukštų vibracijų dažnio. Šioje sąmonėje žmogaus sąmonė gali sudegti, bet gali pasiekti nušvitimą. O pasiekus nušvitimą, žmogui tampa visiškai lengva suvaldyti savąjį ego, suvaldyti savo norus, troškimus, siekius. Nieko nebelieka. Lieka tik siekis išskleisti dieviškąją energiją kaip galima tiksliau, aiškiau ir padėti aplinkiniams. Nušvitusio žmogaus sąmonė įsijungia į bendrąją sąmonę, kuri yra labai aukšto energetinio lygio. Žmogus, įžengęs į tą būseną, suvokia savo asmeniškumo beprasmybę. Jis suvokia, kad gyvenimo tikslai yra visiškai kitokie. Ir ne tik suvokia, bet keičiasi gyvenimo įvykiai, keičiasi likimai. Žmogus, atsivėręs bendrajai sąmonei, atsisako savo asmeninio gyvenimo (ne šeimos, o asmeninių siekių). Jis gyvena vardan Dievo. Jis eina ten, kur Dievas jį veda. O kaip Dievas jį veda? Susiformuoja situacijos, kurias žmogus turi sąmoningai įvertinti ir atiduoti tai situacijai visą save. Visą dėmesingumą, susikaupimą, ryžtingumą ir meilę. Įvykiai klostosi ne taip, kaip žmogus planuoja. Nes žmogus praktiškai nebeplanuoja. Jis tik stengiasi kaip galima tiksliau atlikti tai, kas reikalinga toje gyvenimiškoje situacijoje. Ir atlikti turi daug ką, ryžtingai ir kryptingai. Čia nebeegzistuoja jo norai, kaip nebeturi reikšmės ir kito žmogaus egoistiniai, trumpalaikiai norai. Nušvitęs žmogus gauna įsipareigojimą, kiekvieną savo gyvenimo akimirką stebėti kas vyksta, kodėl vyksta ir ką jis gali atiduoti šiai situacijai. Nušvitęs žmogus niekados nebus nereikalingoje vietoje. Jis bus ten, kur turi būti ir jis turi būti subrendęs tikslingai padėti kitam. Padėti taip, kad išsispręstų karminiai dalykai, kad žmogus greičiau subręstų, kad greičiau suvoktų savo pareigą, atsakomybę.
Nušvitusio žmogaus kelias priklauso Dievui. Nes Dievas tai visuma. Tu priklausai pasauliui ir gyvenimui. Per tave teka dieviškoji energija, kuri padeda vystytis situacijoms tikslingai, kryptingai ir kiekviena situacija skirta žmogaus suvokimui praplėsti, brandai formuoti. Nušvitęs žmogus bus ten, kur bus reikalinga jo palaikomoji energija. Jis turi įsilieti į bet kurią gyvenimišką situaciją su begaline meile, palaikymu, ramybe ir, svarbiausia, žinojimu, kaip toje situacijoje elgtis. Nušvitęs žmogus įeina į bendrąją sąmonę, jis suvokia kito žmogaus pagrindinius gyvenimo uždavinius ir suvokia, ką tas kitas žmogus turi išgyventi, kodėl ir kaip jis tai turi padaryti teisingai, nepažeidžiant jo laisvos valios. Niekada negali pasakyti kitam žmogui elgtis taip ar kitaip. Nušvitęs žmogus gali tik tinkamai nukreipti minčių eigą, apvalyti žmogaus biolauką savo būvimu, savo šviesa ir meile. Tai smulkmenos, ką turi veikti nušvitęs žmogus, bet apie tai pradedame kalbėti. Ką reiškia „ eiti dvasinio tobulėjimo keliu“? Tas kelias turi kažkur nuvesti. Jis ir veda link nušvitimo. Žemiškoji, sukaustytoji žmogiškoji sąmonė pasikeičia į atvirą pasauliui ir gyvenimui bendrąją sąmonę. Nuo asmeniškumo pereinama prie nušvitusio žmogaus. Prie žmogaus, gyvenančio vardan Dievo. O tai reiškia, kad nušvitęs žmogus į kiekvieną jo gyvenime pasitaikančią situaciją įneša Dievo energiją: Meilę ir Išmintį.
Kiekvieno žmogaus kelias eina savo tempu, savo kryptimi per savus potyrius. Ir kai ateina tikrasis nušvitimas – žmogus to jau nebesureikšmina. Jis žino, kad nieko nėra teisingiau, kaip vykdyti Dievo valią. O vykdyti Dievo valią – reiškia gyventi pagal jo planą, pagal kūrėjo planą. Tai kas čia gali būti reikšminga. Juk tam jus sukūrė, tam jūs atėjote į Žemę, tam ir gyvenate. Tik žmogiškoji sąmonė gali sureikšminti tuos, kas yra pasiekę nušvitimą. Taip yra sureikšminti šventieji. Kodėl jie pavadinti šventaisiais? Ar todėl, kad buvo labai susireikšminę? Tikrai ne. Kiekvienas šventasis gyveno labai paprastą, labai nuoširdų ir kuklų gyvenimą. Jie atsidavė pasauliui ir gyvenimui. Jų asmeniškumo nebuvo, visados buvo didžiulis atsidavimas kitam žmogui ir didžiulis atsidavimas Dievo valiai. Susireikšminimo nebuvo ir negalėjo būti. Kiekvienas, kuris pagalvojo, kad gal aš esu netoli „nušvitimo“, tai galiu drąsiai atsakyti – esate labai toli. Tas, kuris pasieks šią būseną, nebekels klausimo nušvitęs jis ar ne. Jis gyvens. Jis atliks tai, kas bus reikalinga kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir veiklos turės daug. Nes ne jis eis per gyvenimą, o gyvenimas eis per jį. Žmonių gyvenimai eis per jį.
O nušvitęs žmogus todėl ir vadinasi nušvitusiu, kad jo sąmonėje nebeliks tamsos, neliks asmeniškumo, troškimo, norų. Neliks asmeniškų prisirišimų – liks tik Dieviškoji šviesa, kuri eis per kūną, sielą. Įsijungimas į bendrą sąmonę ( ne kolektyvinę sąmonę) – tai visiškas savo sąmonės išvalymas nuo beverčių minčių, jausmų ir lieka tik visiškas atsidavimas Aukščiausiai sąmonei. Kai esi nušvitęs, tu susilieji su bendrąja sąmone ir tavo asmeniškumo nebelieka. Lieki tu, kaip atskira struktūra, bet tu jau žinai, kam iš tikrųjų gyveni. Tu įsilieji į baltą šviesą ir gyveni Visatos ritmu. Nebėra atskirties. Nebėra tos taip seniai susiformavusios atskirties tarp tavęs ir Dievo. Yra viena sąmonė, kuri suvokia Išmintį ir kuri tiksliai žino, kaip elgtis žemiškoje erdvėje.
Nušvitimas neatsiranda per stebuklą. Jį žmogus turi užsitarnauti. Net neužsitarnauti, o subręsti iki tos būsenos. Niekuomet nebūna stebuklų. Yra tik vidiniai žmogaus pasiekimai, kurie eiliniam žmogui gali pasirodyti kaip stebuklai. Bet tai yra tik didžiulio darbo, atsakomybės pasireiškimai. Tarp jūsų bręsta žmonės, kurie gali pasiekti nušvitimo būseną ir kurie galės daug ką paaiškinti paprasta žmogiška kalba. Ir galės paaiškinti, kad Žemėje yra tik vienintelis tikras stebuklas – tai žmogus. Visa kita, tai jo pasiekimai ir pasiekimų išraiška. O tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra pajėgus pasiekti nušvitimo būseną. Tik tam jis turi asmeniškai subręsti ir ne atsisakyti asmeniškumo (nes tai taip pat susireikšminimas), o susijungti su bendrąja sąmone ir joje ištirpti.
|