Numylėtinis Lanello
Gruodžio pabaigoje tavęs laukia ypatingas momentas. Jam turi būti pasiruošusi. Tai išbandymas tau, tavo šeimai, tavo draugams. Turi būti susikoncentravusi ir be egoistinių motyvų.
Vibracijos keičia tavo energetinio kanalo pralaidumą, vadinasi tu taip įneši į savo aplinką dar didesnius pokyčius. Kiek tų pokyčių gali būti? Tiek, kiek pajėgsite jų priimti ir prisiderinti. Tobulėjimui ribų nėra. Tik tas tobulėjimas turi derintis su visos aplinkos pokyčiais. Vadinasi, keitiesi ne viena, o visi, kurie eina kartu su tavimi. Aprašyk, kaip buvai inicijuota į Mokytojus ir kokias užduotis gavai.
Pirmoji užduotis – atsisakyti asmeniškumo, nes tai tavo sąmonės filtras, kuris sustabdo judėjimą pirmyn. Antra, tavo draugai, bendražygiai, skaitytojai turi suvokti – jūsų gyvenimas keičiasi ir keisis dar stipriau. Energetinė banga pareina labai stipri ir ji išjudins ne tik geruosius dalykus, bet ir bloguosius. Išjudinus skausmus, užsistovėjusias situacijas, neišspręstus karminius dalykus. Gyvenimo situacijos tik paaštrės, bet kartu tai valymosi, atsilaisvinimo procesas. Tai ne bausmė, o dovana. Jums sujudinamas procesas, kuris padės atsilaisvinti nuo neteisingų įpročių, prisirišimų. O fiziniai skausmai tik išjudins buvusius emocinius nusėdimus. Nepamirškite to ir neatsisakykite žengimo toliau. Kai susijudina visi tie negatyvumai, jums einant į priekį, jie susidegins ir nebeliks jokių nuoskaudų ir nesėkmių. Bet jeigu išsigąstate, atsisakote to kelio, tai visa tai kas išsijudins – nesudegs, o tik judės ir skaudins jus.
Pasirinkimas kaip ir vienas – išlikti ramiems širdyje, išlaikyti pasitikėjimą Dievu, pasitikėjimą pradėto kelio svarbumu. Energetiniai srautai tik stiprės ir tie, kurie jau daug ką savo gyvenime atstatėte į tinkamas vėžes, pajus neapsakomą malonumą gyventi. Gyventi Žemėje, bendrauti su žmonėmis, bendrauti su subtiliuoju pasauliu. Ir tai nėra skirta tik konkretiems žmonėms, tai patirsite visi, sugebėję tinkamai peržengti sudėtingąjį gyvenimo laikotarpį. Todėl noriu visus paraginti – sugebėkite visur įžvelgti gilesnę prasmę, sugebėkite išsaugoti savo širdies ramybę ir jums nieko blogo neatsitiks (nors taip jums tą akimirką gali ir neatrodyti).
Mėginsiu aprašyti procesą, kada buvau inicijuota į Mokytojus. Neplanuotai į svečius atvyko draugės ir buvo aišku, kad kažkas vyks. Mes sustojome į vieną eilę ir prasidėjo vaizdinys, kaip visą mūsų komandą rikiuojasi šalia mūsų trijų. Po to mane iš rikiuotės išvedė į priekį ir aš atsidūriau vizijoje, kad esu šalia Jėzaus Ašramo. Jis išėjo iš Ašramo ir pakvietė mane į vidų. Matėsi didžiulė salė, joje buvo susirinkęs būrys Pakylėtųjų Valdovų. Jie buvo džiugiai nusiteikę. Man uždėjo mėlyną mantiją ir susuktą iš medžiagos kepurę, kaip indišką turbaną. O jo viduryje įsegtas brangakmenis, kuris skleis įvairią šviesą, priklausomai su kuo dirbsiu. Ir man paaiškino, kad tai Mokytojo mantija. Sanat Kumara sakė sveikinimo kalbą, visi šypsojosi, džiaugėsi, plojo. Jautėsi, kad jie viską supranta ir tos kalbos jiems nereikia, bet vis tiek klausėsi ir džiūgavo. O aš klausiausi ir nieko nesupratau. Tą akimirką pasijuto tarsi El Morija susilietų su manimi. Pagalvojau, kad padovanojo spindulį. Vėliau sekė griežti nurodymai, kad aš turiu vykdyti Pakylėtųjų Valdovų nurodymus ir kas svarbiausia, sutelkti jiems visą savo dėmesį ir neatsigręžti į draugus, kurie gal klumpa, gal reikia pagalbos, bet jos suteikti negaliu, jei nebus tokio nurodymo. Komanda stipri vieni kitiems padėti ir mano pagalbos nereikia. Man buvo sunku ir nesuvokiama kaip man taip elgtis, bet tai man pakartojo kelis kartus. Tuo seansas ir baigėsi. Jis buvo netikėtas, diena buvo suplanuota, todėl apie tai nebuvo kada net ramiai pagalvoti.
Sekančią dieną buvo netikėtas išėjimas į viziją vakare (visąlaik medituoju iš ryto). Vaizdinys buvo labai aiškus ir tikroviškas. Mane pasitiko Jėzus, aš atsiklaupiau prie jo kojų ir padėkojau už visas man suteiktas dovanas ir galimybes. Padėkojau visiems Pakylėtiesiems Valdovams už jų pagalbą ir paramą. Tada Jėzus paėmė mane už parankės ir nusivedė į savo namus. Tiesa, aš nieko nemačiau, tik taką. Man sakė, kad vėliau išryškės vaizdas. Kiekvienas Pakylėtasis Valdovas turi savo namus, kuriuose jis dirba, gyvena. Mane nusivedė į sodą. Visas oras kvepėjo rožėmis. Kvapas nėjo iš kurios nors pusės, tiesiog visas oras kvepėjo rožėmis. Vėliau man padavė atsigerti vandens. Jis buvo tyras ir atrodė, kad keičia mano kūno energetinių impulsų dažnį. Jėzus sako: vakar nespėjai pasidžiaugti švente, tai šiandien mėgaukis ta dovana. Man paaiškino, kad Pasiuntinio mantija niekuomet nenuimama nuo sielos, kuriai ji buvo uždėta. Todėl, jei man ir sakė, kad nuėmė Pasiuntinio mantiją, tai tik tam, kad aš ir kiti nesusimaišytume vertindami kas yra Pasiuntinio mantija, o kas yra Mokytojo mantija. Tai, kaip armijoje, karininkai įgyja žvaigždutes. Turėjau vieną, dabar turiu dvi. Nors pareigybė keitėsi, bet be pirmos „žvaigždutės“ nebūčiau gavusi ir antros. Ir jos abi turi veikti kartu.
Man sėdint prie stalo atėjo Marija. Aš atsistojau ir nusilenkiau jai. Atsiprašiau, kad neskaičiau Rožinio, kurį buvau pažadėjusi skaityti. Ji, kaip ir Jėzus, sako, kad atsiprašymas nieko nereiškia, kol aš vis darysiu tas pačias klaidas. Geriau visai neatsiprašyti, o stengtis nedaryti tų klaidų. Vėliau prisijungė Sen Žermenas ir aš paklausiau kur yra El Morija. Man Sen Žermenas paaiškino, kad El Morija truputi susilpnėjo. Jis man paaukojo savo pasiekimų momentumą, todėl Jis nebegali būti toje erdvėje. Aš puoliau atsiprašinėti. Man pasakė, kad nėra ko atsiprašinėti, nes Jis tą pasiekimų momentumą padovanojo vardan žmonijos. Ir, jeigu aš noriu, kad Jis greičiau atgautų jėgas, aš turiu vykdyti Jo planą ir griežtai laikytis nurodymų. Jeigu aš pasiduosiu savo gailesčiui ir nuolaidžiausiu žmonėms, aš nevykdysiu Pakylėtųjų Valdovų plano ir neteksiu savo mantijos, bei ilgam pražudysiu El Moriją. Vardan jo aš negaliu nuolaidžiauti sau ir kitiems. Tai ypatingai svarbu. El Morija paaukojo savo energiją vardan žmonijos vystymosi ir jeigu aš per savo gailestingumą nusižengsiu nurodymams – tai bus blogai man ir Jam. Aš paprašiau padėti man nesuklysti, o man atsakė – turi pasitikėti Dievu ir manyti, kad Dievas tave apsaugos. Pakylėtieji Valdovai neturi įtakos ir jėgos apsaugoti mane nuo manęs pačios. Čia kaip su manuoju kačiuku. Kai jis pakliuvo po mašina aš kelias dienas bijojau jį išleisti į kiemą. Bet juk neuždarysiu jo kambaryje. Reikia pasitikėti, kad daugiau nepaklius po mašina, bet nuo manęs tai nepriklauso, net jeigu aš jį labai myliu. Taip ir Pakylėtieji Valdovai – mane myli ir paleidžia į gyvenimą su užduotimi, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai. Toliau nurodymai ėjo dar griežtesni. Mokinys turi būti perskaitęs visus laiškus ir turi būti pajutęs sąskambį su tų laiškų turiniu. Kol neperskaitys laiškų – jokių mokymų. Jeigu mokinys gauna nurodymą ir jo nevykdo, jis išbraukiamas iš mokinių metams laiko. Visai neatsižvelgiant į tai, kaip aš tą žmogų myliu. Mokinį turiu palikti metams, su juo nebendraujant, nepadedant. Tai jau jo asmeniniai išgyvenimai, perėjimas per skausmą, nuoskaudas ir sugebėjimas išjausti džiaugsmą. Jeigu aš nuolaidžiausiu, Pakylėtieji Valdovai negalės manimi pasitikėti, vadinasi, negalės daryti norimos pažangos. Aš neįvykdau misijos ir El Morija liks užstrigęs laike ir erdvėje. Štai taip prasidėjo Mokytojo kelias...
|