Diena buvo tiesiog kvaila.
Rytą susinervinau ir visą dieną gadinau nuotaiką sau ir kitiems. Todėl visai
nesitikėjau, kad vakare pasinersiu į meditaciją. Atsiguliau į lovą nusiminusi
ir supykusi ant savęs, kam nesugebu susivaldyti, ir pajaučiau, kad mane
„kviečia" į Paryžių, į tą koplyčią, kur
palaidotas Leonardas da Vinči. Prieinu prie kapo, priklaupiu, kažką padedu ant
antkapio ir jaučiu, kaip da Vinči kviečia atsisėsti ant suoliuko, esančio
koplyčioje. Sako, nori išburti ateitį: matai gyvenimo liniją, jis (gyvenimas) bus labai ilgas, ir žmonės eis
patarimo pas tave. Po to mudu atsistojome koplyčios viduryje, jis paėmė mane už
rankos ir mudu pakilome virš koplyčios. „Peržengus" stogą, pajutau, kaip mano
fizinis kūnas sutrupėjo, pavirto į dulkes. Po akimirkos jis liepė man
nusivilkti ir emocinį kūną – nuotaikas, prisirišimus, įsipareigojimus. Ir aš
tapau labai lengva, laisva. Nejaučiau nei šalčio, nei šilimos, nejaučiau
atstumo tarp daiktų. Nieko iš aplinkos nejaučiau, tik save. Suvokiau, kad aš
esu, o aplink mane ramybė, šviesa, švelnumas. Jaučiu, kad mane daug kas stebi.
Bet jie stebi su begaline meile, jokio priekaišto, atšiaurumo ar dar kažko
žemiško. Tiesiog meilė, supratingumas. Tarsi aš būčiau pati nuostabiausia ir
švelniausia būtybė ir visi mane tokią mato. Čia buvo labai nuostabu, švelnu,
gera, malonu... Mane nuvedė į rūmus. Tiesa, jie kaip miražas: yra – nėra.
Viduryje menės stovi stalas, o aplink jį gražiose kėdėse kažkas sėdi. Jie į
mane žiūri su meile ir išmintimi. Jiems neįdomi mano praeitis, mano darbai. Jie pasistato mane į vidurį
(stalo neliko) ir keletą sekundžių „skenuoja". Jiems visiškai aišku, ką
pasiekiau, ko nepasiekiau, kokiame lygyje, pagal juos, aš esu. Man neaišku, bet
jiems viskas aišku. Ir sako man: „nesvarbu tavo įsipareigojimai, patirtis,
darbai ir t.t. Svarbu – sąmonės
išbaigtumas. Siela yra Dievo
pagalbininkė, jos reikia klausyti, norint eiti teisingu keliu. Ji tarsi
sufleris, kaip elgtis, ką daryti ir kaip gyventi. Ji atėjo į žmogų jam gimus ir
išeis iš jo. Bet jos tikslas padėti žmogui suformuoti sąmonę. Išbaigti ją."
Žmogus turi tobulinti savo elgseną, savo potyrius, jausmus, išgyvenimus. Keisti
save, suvokti klaidas, taisyti jas, keisti charakterį, atsisakyti ydų, mažinti
savo karmą. Tiesiog turi susiformuoti sąmonė pagal Dievą. Žmogus turi
suformuoti sąmonę, atitinkančią Dievo idėją. Tam padeda siela. Viskas. Daugiau
niekas nėra svarbu šioje Žemėje, tik sąmonės išbaigtumas. Toliau mane nuvedė
per menę link kitų durų. Dalis jų buvo uždarytų ir man nebuvo galima įeiti.
Mane įvedė per violetinę šviesą į menę su violetine šviesa. „Ši mano čiakra
labiausiai atsivėrusi" – taip man paaiškino. Tokia jau esu gimusi. Čia mano
stiprioji pusė – išvystyta violetinė čiakra. Ne balta dieviškoji, ne mėlyna
išminties, o violetinė. Tai reiškia, kad aš turiu galimybę per šią čiakrą
bendrauti su Mokytojais. Aš gera pasiuntinė, teisingiau, kontaktuotoja. Man
nėra gerai atsivėrusios kitos čiakros, bet ši yra pati stipriausia. Violetinė –
kontaktavimui skirta energija. Kadangi ji yra stipri, tai ji į erdvę duoda
signalą, kaip naktį šviečianti lempa. O naktį prie šviečiančios lempos skrenda
visokie drugeliai, vabalėliai, musės. Ir jeigu jie nuo šviesos nesudega, tai
jie gali apdergti tą lempą. Jeigu aš nepasinaudosiu „baltąja liepsna", tai visi
žemesniojo pasaulio astralai mane tiesiog „apdergs". Mane sunaikins, pažeis,
įskaudins. Galiu ir perdegti. Todėl mane paskatino dažniau naudotis baltąja
liepsna, labiau prieš astralus, nei prieš žmones. Toje menėje mane panardino į trijų rūšių skystį-aliejų.
Tai apsauga. Tarsi lempa būtų ištepta apsauginiu aliejumi. Ji gelbės nuo trijų
rūšių pavojaus (kokių – nežinau). Prieš įeinant į tą menę, man liepė prižadėti,
kad grįšiu į Žemę. Tuo aš ir neabejojau, juk be galo prisirišusi esu prie
Žemės. Bet tik kai pažadėjau, jog grįšiu, mane įleido į tą menę. Po panardinimo
į skystį, aš vėl grįžau į didžiąją menę, po to pro kupolo viršų, grįžome į
koplyčią. Atsisveikindama su da Vinčiumi, paprašiau jo, kad leistų jį
apkabinti. Mes apsikabinome. Pasakiau, kad gėriuosi jo darbais, kad vadinu jį
genijumi. Jis nusijuokė ir pasakė, kad jam patiko būti genijumi. Taip
atsisveikinome ir aš prabudau...
Tavo žinios tik atsiveria. Žmogus gali
priimti tai, ką suvokia. O suvokimo praplėtimui reikia žinių. Tai paradoksas. Kas
gali suteikti žinias, kurias priima sąmonė? Tavo vidinis Aš. Jis žino kiek ir
kada gali priimti. Todėl ir meditacijos atsiranda netikėtu laiku ir suvokimas
tam tikru klausimu ateina netikėtai. Bet tai nėra netikėta. Vidinis Aš dirba visados. Informaciją
perduoda nuolat. Tik per triukšmą jos neišgirstate. Todėl žmogui reikalinga
tyla kaip oras, kaip vanduo. Tyla – tai būdas atsigauti, būdas suklestėti
vidumi, gauti žinias, jas suprasti ir įgyvendinti. Siek tylos. Tai tau padės
susivokti kaip gyventi. Naujas gyvenimo būdas tuo ir ypatingas, kad jis
„naujas". Naujos taisyklės, naujas bendravimas, nauji siekiai. Sutinku, tu
nežinai kaip konkrečiai išreikšti Dievą savo elgesyje, bet tu klausyk
intuicijos, klausyk, ką ji kalba. Sakai, gali suklysti taip, žinoma. Gyveni ir
mokaisi. Juo daugiau sieki, tuo daugiau gauni. Sakai, tai labai abstraktu?
Nenusimink, jeigu pripažinai sau, kad reikalingas naujas gyvenimo stilius, tai
tu jį suprasi. Tai labai svarbi žinia. Gyvent naujai, pagal šeštosios rasės
žmonių santykius. Būk drąsi priimti naujas žinias. Jos tave ir tavo artimuosius
gali šokiruoti, tiek savo paprastumu, tiek ypatingumu. Tu išreiškei norą siekti
naujo gyvenimo būdo suvokimo, norą išreikšti Dievo valią pagal naująsias
galimybes (žmogui). Puiku. Tavo iššūkį priimame. O tu priimdama naujumą
neišsigąsk. Tikėk savimi ir mūsų informacija. Pasaulis-
tai didžiulė iliuzija. Ir tą iliuziją žmogus gali keisti. Mūsų tikslas nėra
sukurti naujos iliuzijos, kad ir neįprastos. Mūsų tikslas- dievo šviesą įleisti
į tavo gyvenimą, į tavo aurą, kuri keisis, keisdama tavo įpročius, tavo
elgseną, svajones, siekius ir kartu gyvenimo būdą. Viską teisingai suvokti kol
kas nesi pajėgi. Todėl teorijos ir neduosime. Kasdien, po žingsnelį daryk tai,
ką manai reikalinga daryti ir sąmonė plėsis palaipsniui, tavęs nesužlugdydama.
Bet turi eiti kantriai kas dieną, kas rytą ir vakarą. Laikas bėga greitai, o
akimirkos dar greičiau. Tau reikia daugiau prisiminti Dievo mokymą ir įnešti jį
į gyvenimą. Kas dieną po didesnį indėlį. Ir teorija susidėlios kaip dėlionė. Iš
daugybės tavo žingsnelių, pačių įvairiausių, bet persmelktų Dievo šviesos: tai
minčių ir emocijų koordinavimas, meditacijos, pabuvimas tyloje, rašymas, malda,
atgaila, savianalizė, savo trūkumų išsiaiškinimas, savo praeities poelgių
suvokimas, klaidų nedarymas. Daugybę smulkių darbų turi atlikti. Tad dirbk
nuolat. O suvokimas ateis po truputį.
|