|
Esmėja:
Žmogui svarbu gyventi nuoširdžiai, sąžiningai ir jaustis laimingu. Tai pasiekus
galima kalbėti apie dvasinio tobulėjimo kelią. Bet ne kiekvienam tai svarbu.
Būna svarbūs kiti momentai: sveikata, meilė, draugystė, pagarba. Todėl dirbsime
keliais „frontais". Su žmonėmis, kuriems tiesiog reikia padėti, sustiprinti,
apvalyti, palaikyti. Kitas momentas, tai darbas su energijomis, kurios nori
susisiekti su tam tikrais žmonėmis. Energijos pasireikš per tave. Jos iškels
užduotis ir pasirinks žmones. Trečias metodas – tai suvokimas penktojo lygmens.
Įėjimas į tą erdvę. Tu turėsi viską suvokti ir išgyventi. Tas jausmas, ta
kūrybinė mintis teturi išliekamąją vertę. Mums bus labai svarbu supažindinti su
pagrindine žmogaus idėja: kūrybinio proceso suvokimas civilizacijų egzistavimo
laikotarpiuose. Dievas sukūrė žmogų, kad jis savarankiškai galėtų kurti. Todėl
ir mėginsime suvokti, ką žmogus veikė tiek metų. Ketvirtas darbo pobūdis bus
dar sunkesnis – tai nuolatiniai „išėjimai‘ į kitus lygmenis. Ne astralinius. Tu
išeisi į erdves, kur vyksta didžioji kūryba. Apibūdinti to negaliu, nes vėl
reiks naujo patyrimo. Keliauti padės pačios įvairiausios energijos. Čia dirbs
tavo Asmeninis Draugas. Jis prižiūri tavo energijų virsmus ir juos įtakoja.
Penktas variantas, žinoma, dar sunkesnis. Susidūrimas su aukštesnio rango, nei
mes visi, energijomis. Čia bus skaudu: fiziškai, emociškai, psichologiškai. Bet
tai neišvengiama. Kito kelio nėra. Ar tai skirta tik tau? Žinoma, ne. Niekas
neskirta tik tau. Tai reikalinga žmonijai ir visai Dievo kūrinijai. Nes tu pati
asmeniškai niekur nepanaudosi nei tų žinių, nei energijų. Tavo ego čia
pasitenkinimo nesulauks. Nes čia sielos darbas. Tavo užduotis jai netrukdyti, o sudaryti sąlygas
tam procesui.
Man
atliko Marmos taškų masažą (ačiū Rūtai). Juo metu tarsi panirau į nesvarumo
būseną ir man pradėjo „rodyti „ mano gyvenimo tam tikras akimirkas. Manau, buvo
parodyti esminiai gyvenimo momentai, nors aš pati būčiau laikiusi kitus
momentus svarbesniais. Bet čia ir parodo, kad mąstau šabloniškai, pagal
taisykles kas gerai, o kas nelabai. Čia buvo viskas tiksliai sudėliota ir
vienas momentas sekė kitą, tarsi paaiškindami, tarsi parodydami esmę. Manau,
čia buvo pamoka man, kad mąstant apie civilizacijų vystymosi neprisiriščiau
prie tam tikrų šabloniškų taisyklių.
Viskas prasidėjo nuo prisiminimo kaip mirė tėvas. Tas vakaras, kai jis
gulėjo lovoje be sąmonės, kaip atsisveikinau su juo, pasakydama, kad myliu ir jo mirties diena. Po to mane nukėlė į
gimimo pradžią. Mano tėvo rankos buvo labai didelės (to niekas nepaneigs iš
šeimos narių). Ir rodo, kaip į suglaustus tėvo delnus įdeda mane – mažą sielą.
Ir taip šiuose delnuose jis ir nešė mane per visą savo gyvenimą. Net jo kalbos
su draugais apie mažą mielą dukrytę, suformavo didelę meilės erdvę. Niekada
nesusimasčiau, kodėl kaime žmonės man tokie nuoširdūs buvo. Maniau, taip
įprasta, bet man parodė, kad kaimą dengė paskleista tėvo meilės energija, kurią
jautė ir kiti žmonės. Paskui parodė mano pagrindinį kompleksą. Aš visados
jausdavausi truputi atstumta. Augau viena su savo mintimis. Ilgą laiką tai buvo
kompleksas, kol užaugau ir tai tapo mano stiprybė. Bet tą akimirką parodė visą
skausmą, kurį jausdavau, pasijutusi atstumta. Vėliau parodė mano jaunystės
draugus. Vienas po kito jie pasitraukė nuo manęs (berniukai), ir ne todėl, kad
nemylėjo, o todėl, kad jų energetika visai neatitiko manosios. Kad ir kaip
būčiau norėjusi, nebūtų buvę galimybių gyventi kartu. Tik dabartinis vyras
atitiko šią energiją. Po šios minties mane nukėlė į tą laikotarpį, kai aš
išėjau iš seniūno darbo. Tai esminis gyvenimo momentas. Ne vestuvės, ne vaikų
gimimai, ne mokslai, ne atsakingo darbo pradžia, bet jo atsisakymas. Priimtas
sprendimas. Ir tada vaizdas persikėlė į Lopaičius, kai pirmą kartą susidūriau
su stipriąja Lopaičių energija. Vėliau atplaukė kaip ir ateities vaizdiniai:
knyga, paskaitos, bendravimas su aukštomis energijomis. Matėsi šviesa. Svarbu
ne dieviškosios tiesos skleidimas, o Dievo idėjos, skirtos žmogui,
įgyvendinimas. Tarsi žiūrėjau į Žemę iš Visatos pozicijų. Sako: tu dabar save
suvok ne vien kaip Žemės gyventoją. Čia jau kitos vertybės svarbiausios.
Stenkis išlaikyti aukštas vibracijas. Aš mintyse galvoju: gerai, neskaitysiu
spaudos, nežiūrėsiu televizoriaus, po gamtą dažniau vaikštinėsiu... o man
atsako – neteisingas požiūris. Gyveni žemėje, joje visados bus daug žemos
vibracijos. Jos neįmanoma išvengti. Ir to nereikia. Reikia viduje
susikoncentruoti, jausti vidinę ramybę, harmoniją. Reikia apie kitus žmones
gerai mąstyti, gerai kalbėti. Mylėti aplinkinius. Tik taip reikia kelti
vibracijas. O kai vibracijos bus aukštesnės, tai turėsi galimybę ilgiau išbūti
kitoje plotmėje.
|