Aš noriu pakalbėti apie Visatos dėsnių įtaką žmogaus gyvenime. Manau, visi, kurie skaito, žino, kad žmogaus gyvenimas yra persipynęs su visa bendrąja erdve. Todėl skaidyti gyvenimo į šį ir kitą pasaulį, nereikia. Yra vienas bendras pasaulis. Mūsų poelgiai, mūsų siekiai persipina, susiriša, atsiranda karminės problemos ir vystymosi blokai. Dažnai žmogus mėgina save vertinti tik iš vienų, dabartinių, pozicijų. O to daryti nereikėtų. Nes žmogus yra piramidės dalis. Negana to, kad jis daugelį kartų įsikūnijo ir iš kiekvieno įsikūnijimo atsineša neišspręstas problemas, jis yra tiesiogiai persipynęs su savosios esybės kitais įsikūnijimais. Jeigu jis, čia ir dabar, išsprendžia problemą – jis išsprendžia problemą daug kam. Priklausomai nuo to, kiek ta problema buvo aktuali kitiems. Čia nekalbu apie dabartinio laiko žmones, kalbu apie kitų įsikūnijimų, ar tiesiog kitų sielų įsikūnijimų problemas. Žmogus energetiškai susijęs su daugybę žmonių ir visame pasaulyje. Niekada nežinosi, kada sutiksi sau artimą žmogų. Šie ryšiai užsifiksuoja Visatoje, užsifiksuoja Akašos kronikose. Jie formuoja žmogaus gyvenimą. Akašos kronikose yra visa visatos informacija, ne vien tik apie žmogų, sielą ar esybę. Yra informacija apie visų subtilių, sąmoningų būtybių veiklą ir gyvenimą. Ir šiose kronikose aiškiai matosi, kaip persipina konkretaus žmogaus gyvenimas su subtiliosiomis energijomis. Visados yra pasirinkimas. Pasirinkimas veikti, tobulėti ar nematyti gaunamų galimybių. Akašos kronikose yra nurodomos bendros vystymosi gairės. Smulkmenos nesvarbios. Visatai nesvarbu kokiu keliu eisi tobulėjimo link. Jai svarbu, kad tu eitum tuo keliu ir įgyvendintum savo siekius. Energijoms nesvarbu ar tu karys, ar gydytojas, ar namų šeimininkė. Išorinė veikla turi reikšmės tik tiek, kiek žmogus per šią savo veiklą sugeba save išskleisti. Ne realizuoti, o išskleisti. Išskleisti dieviškąją energiją dabartinėje būtyje. Kokia tai veikla – tai jūsų pasirinkimas. Žinoma, kol kas daugiau aplinkos įtaka, nei jūsų pasirinkimas. Bet tai nesvarbu. Vis tiek tai turi mažai įtakos bendram gyvenimui. Visur ir visados svarbu, kaip žmogus sugeba įsiklausyti į savo vidinį balsą ir sukoncentruoti dėmesį į Dievo siunčiamą žinią. Kam yra siunčiama žinia? Kad žinotumėte, kas valdo jūsų gyvenimą. O jūsų gyvenimą įtakoja Visatos dėsniai. Amžinybė. Gyvenimas amžinybės erdvėje. Skubėti nebėra kur. Jūs turite save išreikšti ir kurti savo gyvenimą. Bėgti nėra kur. Niekas jūsų nelaukia ir niekas nesikeis, jei skubėsite. Amžinybėje nėra prasmės skubėti. Vadinasi ir savame gyvenime nereikia skubėti. Nereikia skubėti nuo vieno taško iki kito. Reikia būti. Reikia matyti savo aplinką ir matyti savo padėtį toje aplinkoje. Reikia įvertinti ką tikro ir nuoširdaus turi toje aplinkoje, ką skatinti ir vystyti, o ko galima atsisakyti ar ignoruoti. Atmeskite skubėjimo variantą. Jūs niekur neskubate, jūs neturite įsipareigojimų. Jūs esate dabarties akimirkoje. Ateitis neturi būti svarbi, kaip ir praeitis. Praeitis praėjo. Iš principo ji nebeturi prasmės, nes jums tenka gyventi tik čia ir dabar. Na ir kas, jei praeityje įvyko kažkas svarbaus, gero arba blogo. Vis tiek jūs turite gyventi dabartyje. Ir turite išmokti tikrai gyventi. Ne merdėti ir kažko laukti. Laukti nėra ko, nes nėra skubėjimo, nėra ateities. Yra dabartis. Ir tik tai, ką turite čia ir dabar – yra svarbu. Ką jaučiate čia ir dabar yra svarbiausia. Ar dabar jauti ryšį su Dievu? Nejauti? Kodėl? Nes skubi. Mintimis bėgi iš praeities į ateitį ir tu nepažvelgi, ką turi. O Dievą visados šalia turi. Turi ir kitų nuostabių dalykų. Turi šeimą, turi meilę artimui, turi švelnumą, turi gerumą, turi šypseną, užuojautą, turi daug gerų žmonių aplinkui. Tikrai turi, tik ne visados moki pamatyti tą gerumą, kurį turi. Nes tavasis ego neleidžia pamatyti esančio gerumo. O tai jau tik tavo problema. Ir labai rimta problema. Visatoje nėra nieko, kas palaikytų tavąjį ego. Nieko nėra susieto su tavuoju ego. Ir jeigu tavyje daugiau nieko nėra, kaip tik ego, tai tau neišgyventi bendrojoje erdvėje. Sakai, tiek metų gyveni ir viskas puiku? Tavajam ego, gal ir puiku, bet tavoji širdis verkia. Formuoja neviltį, nepasitenkinimą gyvenimu. Tai štai, vienas pirmųjų aiškinamų Visatos dėsnių, kurie įtakoja žmogaus gyvenimą: laiko sąvoka. Laikas svarbus skubančiam. O kur skubėti, gyvenant amžinai? Skubėjimas nebeturi prasmės, kaip nebeturi prasmės ir laiko sąvoka. Todėl, nėra ko prisirišti prie laiko. Lai laikrodžiai sukasi ir metai eina. Tai techniniai dalykai. Žmogaus vystymuisi jie turi mažai reikšmės. Juo aukštesnės vibracijos – juo laiko sąvoka tampa neesminė. Pasižiūrėkite į daugelį metų medituojančius vienuolius. Ar jiems svarbi laiko sąvoka? Manau, kad nei vienas nelenktyniauja, kuris ilgiau išbus meditacinėje pozoje? Jiems svarbi būsena, išgyvenimas tos akimirkos, sąskambis su Dievu ir dar daug dalykų. Bet laikas jiems neturi jokios prasmės. Gal šiandieną jums ir nesmagu suvokti, kad laiko sąvoka neturi savo vertės, bet taip jau yra Visatoje. Toks Visatos dėsnis. Juo didesnis materialumas – tuo laikas svarbesnis. Bet materialumas neveda prie amžinybės. Lieka tik jūsų pasirinkimai su kuo gyventi. Su beverčiu materialumu ar su įsiliejimu į bendrąją erdvę. Niekas neskubina jūsų rinktis iš karto. Teisingam pasirinkimui suformuoti reikalinga branda. Be vidinės brandos tu neatsisakysi skubėjimo. Per vidinę prievartą teisingų sprendimų nepadarysi. Negali pasakyti: viskas, nuo šiol aš būsiu medituojantis vienuolis. Nebūsi. Gali visų turtų atsisakyti, išeiti į kalnus, bet tikru vienuoliu netapsi. Nesuvoksi, ką veikti su sustabdytu laiku. Greičiau taptum atsiskyrusiu pamišėliu, nei medituojančiu vienuoliu. Viskam reikalinga branda. Aš tik jus supažindinu su Visatos dėsniais, prie kurių turėsite priprasti ir pagal juos gyventi.
Vairočana
|