|
Labai noriu pakalbėti apie gyvenimą, kai buvo galima
suvokti Visatos išmintį ir gyventi pagal šią idėją. Daugybė amžių praėjo nuo
paskutinio įrašo apie tiesas, kurias turėjo suvokti žmogus: Dievas sukūrė
pilnavertį žmogų, galintį Visatoje skleisti kūrybinę mintį. Tik neprisirišk
prie buvusių žinių (tai trukdys priimti vaizdinius). Aš noriu tave nukelti į tą
laikotarpį, kai žmonija tik pradėjo savo pirmuosius žingsnius šioje planetoje.
Ne esmė, kaip žmogus gyveno ir ką veikė. Esmė – kaip jis matė pasaulį. O jis
gyveno bendroje Erdvėje. Žmogus buvo eterinio kūno. Jo siela formavo savo
siekius tiesiogiai materialioje išraiškoje. Siela gyveno pusiau materialioje
būsenoje ir formavo savo siekius, atsižvelgdama į Dievo suformuotą idėją. (dabar sielą ir žmogaus kūną suvokiame kaip du skirtingus
dalykus, tuo metu – tai buvo viena vientisa struktūra). Svarbiausia buvo materializuoti Dievo idėją. Ji buvo šventa -
skleidžiant gerumą, turėjo vystytis pokytis. Kurti nuolatinį gerumą, grožį. Ir
tai turėjo didėti proporcingai. Žmogus galėjo kurti naujas gyvybės formas, jų
tarpusavio ryšį. Santykius, pagrįstus kūryba, supratimu, pagarba. Dabar net
žodyne nebėra tų žodžių, kurių reikšmė tada buvo prasminga ir svarbiausia. Dabar tai galima apibūdinti kaip Meilė, bet suvokimas to žodžio turi būti daug
gilesnis. Neužtenka pasakyti žodžio Meilė, kad ją suprastum iki galo. Turi
pajusti pilnatvę – tai Dievo pajautimas savo širdyje. Pajautimas jo kūrybinės
galios ir siekio. Tada santykiai būna visai kitokie. Grįžtame į tą laikotarpį,
kai žmogus pradėjo su begaline Visatos energija kurti gyvenimą. Tai nuostabus
grožis, švelnumas, lengvumas, supratingumas. Mes norime pasakyti, kad žmonijai
grįžtant prie šių idėjų, labai svarbu pripažinti sau, kad žmogus buvo sukurtas
ne griauti. O kurti! Bet
koks neigiamas jausmas ar neteisingas poelgis iššaukia griūtį: pirmiausia
santykių. Nustokite griauti. Aš noriu pasakyti, kad Visatos struktūroje Žemė
turi savo reikšmę. Dievas suformavo kuriantį Žmogų. Jo siekiai buvo pažinti
Visatos gyvybę ir formuoti tarpusavio santykius. Dievas sukūrė įvairią gyvybės
formą. Bet sukūręs jis paliko galimybę, tai vystyti. O žmogus, turintis
dieviškąją energiją, turi sugebėti ne tik pažinti tą gyvybę, bet ir išmokti su
ja bendrauti. O išmokus su ja bendrauti - kurti naujus santykius. Taip atsirastų
pažinimo grožis. Santykių vystymosi grožis. Po truputi atsiskleistų paslaptis.
Ji ne tik atsiskleistų, bet žmogus galėtų prisidėti prie kūrybinio proceso.
Vystymosi procesas yra begalinis. Tik žmogus sukuria ribas. Tiek savo mąstyme,
tiek suvokime apie pasaulių sandaras. Dievas ribų nesukūrė. Jis sukūrė Visatą
su pažinimo galimybe. Mes norime perduoti žinią, kad atmeskite ribotą
įsitikinimą, kad jūs esate vieni šioje Visatoje ir kad neturite kas veikti savo
Žemėje, kad jums nuobodu, liūdna, nėra realios prasmės gyventi. Tai,
atleiskite, absurdas. Žmogus, turintis Dieviškąją energiją, gali pažinti visą
Visatą. Jam suteikta tokia prigimtinė teisė. Nėra ribos. Yra daugybė gyvybės
formų, kurios neturi Meilės energijos, kurios neturi kūrybinės energijos. Žmogus
tai turi. Visada pabrėžiama, kas Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Vadinasi,
turi galią kurti. Tik neleiskite pasireikšti savajam ego ir pradėti kurti tik savo
naudai. Kūryba, susieta su ego – tai griaunanti kūryba. Kūryba, susieta su
dieviškąja energija – visai pamiršta savąjį ego. Ego – tai tam tikras žmogaus
netobulumo vaisius. Jis susiformavo per tam tikrą amžių ir įgavo savo galią. Iš
pradžių žmogus buvo sukurtas iš dviejų pagrindinių sudedamųjų dalių:
dieviškosios energijos ir laisvos valios pasireiškimo. Laisva valia ir
suformavo ego. Žmogus nėra tobulas, bet tame ir yra Visatos grožis. Tu gali
kurti, gali išjausti pasaulį, gali save formuoti ir pasiekti ypatingų rezultatų
Visatos atžvilgiu. Apie kūrybos suvokimą teks pakalbėti daugiau. Vadink mane
Apolonu – keliautoju laike ir erdvėje.
|