|
Pasaulio struktūra yra persipynusios sandaros: materialios ir nematerialios. Kiekviena gyvybė kupina energijos ir tvirtos materialios medžiagos. Atimk energiją – gyvybės nebebus. Ir tai, kas buvo tvirta – suirs. Gyvybės energiją turi ne tik žmogus. Jos turi visa gamta: gyvūnai, medžiai ir t.t. Tai tiesa. Bet mes sakome, kad visa, kas juda, auga turi tik gyvybinę energiją. Pagrindinė energija yra kuriančioji. Žmogui duota kuriančioji energija, todėl jis privalo ne tik valgyti, dirbti ir miegoti, jis privalo kurti gražų, lengvą, subtiliai paprastą gyvenimą Žemėje. Kuriančioji energija turi kitą sąvoką – tai siela. Ji gyva tik žmoguje. Siela egzistuoja kiekvienoje žmogaus ląstelėje. Ląstelėje, kuri nuolat atsinaujina ir sudėtingoje žmogaus sandaroje atlieka tam tikrą funkciją. Siela neegzistuoja kažkur virš žmogaus ar kamuolėlio pavidalu žmogaus viduje. Ji persismelkia per kiekvieną žmogaus ląstelę, per kiekvieną mintį, jausmą. Siela nėra atsiejama nuo kūno. Tai yra visuma.
Dabar tave supažindinsiu su vienu „slapčiausiu" energetiniu poveikiu žmogui, kuris nuolat kenkia Dieviškosios energijos pasireiškimui materialiame kūne. Ši energija erdvėje egzistavo nuolat, tik ji buvo nekūrybiška, kol neatrado žmoguje atgarsio. Žmogus su savo neigiamomis mintimis įsileidžia šią tamsiąją energiją ( snaudžiančią ) ir ją pažadina veikimui. Ar ši energija egzistavo Visatoje prieš žmogui atsirandant Žemėje? Taip, ji buvo, yra ir bus. Bet ji buvo tyvuliuojanti tamsa be jėgos. Dabar to jau nebepasakysi. Žmogus savyje turi dievišką kuriančią energiją. Ji yra labai stipri, galinga. Žmogus, savo laisva valia, šia kuriančiąja energija naudodamasis gali išjudinti juodąją tamsą. Įleisti į save ir, dieviškosios kuriančiosios energijos dėka, ją vystyti. Tamsiosios jėgos, vienos pačios, nėra pavojingos žmogui, bet kai jos pereina per žmogų, per jo jausmus, jos įgauna jėgą. Tada kenkia žmonijai. Bet niekuomet neužgaus ir neįveiks kito žmogaus, kuris tiki Dievu, gyvena su Dievu ir skleidžia šviesiąją energiją. Tamsa gali paveikti tik tamsų žmogų. Bet ji yra gudri. Bejėgė, bet gudri. Kai žmoguje atsiranda neigiama mintis, ji tarsi ugnikalnis sukibirkščiuoja ir paleidusi savo juodą šydą, stebi ar žmogus tą neigiamą mintį vysto, įsijaučia į ją. Kai protas ir širdis susilieja galvodami neigiamai, tai yra, nuoširdžiai pyksta, nuoširdžiai bijo, kaltina save, tai energetiniame apsaugos lauke atsiranda plyšys ir žmogus į save įsileidžia tamsiąją jėgą. Žinoma, kol žmogus dvasiškai stiprus, jis, keisdamas savo minčių eigą, gali greitai atsikratyti tos tamsumos. Bet kai žmogus nuolat jaučia įvairias neigiamas emocijas, jis tarsi praplečia savo erdvę juodajai jėgai. Tada ji stipriai užvaldo žmogų. Žmogus pasidaro kaip nesavas. Jis gali pradėti elgtis ne taip kaip įpratęs. Gali užeiti tamsos (pykčio) priepuoliai – tai teismo praktikoje laikoma "efekto būsena". Ne mažiau kenksmingi ir maži tamsiosios jėgos įsibrovimai į žmogaus energetiką. Jis gali netikėtai supykti ir sugadinti brangius santykius, jis gali įskaudinti artimus žmones, gali pradėti gerti ir gadinti gyvenimą aplinkiniams. Vartoti narkotikus, užsivaldyti pomėgiais: ginklais, seksu, lošimu. Tamsiajai jėgai ne taip svarbu paveikti konkretų žmogų, kiek svarbu per tą žmogų sukurti neigiamą aplinką ir įskaudinti kitus žmones. Kai įskaudini kitą - atsiranda neapykanta, pyktis, nerimas, baimė, kaltės jausmas. Viskas, kas didina galimybę tamsiajai jėgai užvaldyti tą žmogų. Juo dvasiškai stipresnis žmogus, tuo subtiliau tamsioji jėga jį mėgins paveikti. Ji moka saugotis. Nes ko nesupranti ir nepažįsti, tai priimi, įsileidi į save to net nesuvokdamas. Juo stipresnį (dvasiškai) žmogų tamsioji jėga palaužia, juo stipresnė ji pati tampa. Tolerancija, vidinė ramybė, supratingumas, tikėjimas ir noras gyventi Dievo šviesoje žmogų saugo nuo tamsiosios jėgos. Būk, žmogau, protingas. Stenkis sąmoningai neįsileisti šios jėgos į save. Ir mokykis pažinti tamsiosios jėgos „juodąsias technologijas", kad tavęs nepažeistų. Vienas iš būdų neįsileisti blogio, tai išlikti tolerantiškam. Kiek ji galima? Kai pažeidžia tavo įsitikinimus, tu negali sakyti, kad esi tolerantiška ir nekreipti dėmesio. Negalima būti abejingam kai matai tikrąjį pavojų prieš save, prieš savo artimus žmones. Tolerancija galima tik tada, kai kito žmogaus veiksmai ar žodžiai tiesiogiai (fiziškai) nekenkia tau. Bet tolerancija požiūrio atžvilgiu yra būtina. Kiekvieno žmogaus išgyventa patirtis yra labai individuali ir ji negali būti panaši į tavo. Todėl ir skiriasi požiūriai. Savyje išugdyti, išgyventi tolerantišką požiūrį yra labai sunku. Gali būti „kultūringu", ne rėžti į akis ką galvoji, bet pasilikęs vienas ar su artimu žmogumi, apkalbėti ar pasmerki kito poelgius. Tai nebe tolerancija. Pamatei įvykį, įvertinai per savo prizmę ir paleidai į erdvę. Buvo – nebėra. Neanalizuok smerkdama, gailėdamasi, su pavydu, pagieža. Jei tai informacija, kurią būtina perduot kitam – tai perduok faktą, o ne savo vertinimą. Tavo vertinimas niekada neatitiks kito žmogaus poelgių priežasties. Tavo suvokimas skiriasi nuo kitų suvokimo, patirties ir poelgių. Jie gyvena taip ,kaip jiems atrodo geriau, o ne taip kaip tu, esant panašiai situacijai norėtum gyventi. Tuo tolerancija ir pasireiškia – savęs kontroliavimu. Kai žmogus priima aplinką ir aplinkinius tokius, kokie jie yra – atsiranda laisvumas mintyse, jausmuose. Laisva erdvė gali būti užpildyta dieviška kūryba. Ši kūryba pasireiškia maloniu širdžiai užsiėmimu. Tai, kas teikia pasitenkinimą, pilnatvę, savivertę. Kai žinai, jog tai tavo gyvenimo tikslas ir svajonė, kuri pildosi šią akimirką. Dabar ir čia darai tai, apie ką svajojai slapčiausiose mintyse ir tai atsiskleidžia gėriu ir meile aplinkai. Dieviška žmogaus kūryba suteikia komfortą tau ir tavo aplinkai.
Kompleksai
Nuolat tenka pradėti iš naujo. Vis klysti, vis įsiveli į neigiamas emocijas, vis nerimauji, pyksti, nuogąstauji. Tai didžioji dalis kasdienių minčių. Jų reikia atsisakyti. O ką tada veikti? Kurti. Kurti gražią ateitį dabartyje. Ir ne tik savo ateitį Žmonijos ateitį: apie švarų vandenį, sveikus paukščius ir gyvūnus, apie orą, pilną deguonies, apie žmonių supratingumą, toleranciją, sąmoningumą. Nors akimirką per dieną pagalvok apie tai. Ir apie tai, kaip gera gyventi. Jei tuo netikėsi – nebūsi pajėgi gyventi kitokio gyvenimo. Turi dėkoti Dievui, kad gyveni ir turi laiko džiaugtis gyvenimu. Aplink tave nuolat vyksta kitų žmonių gyvenimas. Jie gali būti laimingi, ir nelaimingi. Tu gali matyti teisybę ir neteisybę, skausmą ir ligas. Mirtį gali matyti. Bet tai kitų žmonių išgyvenimai ir likimai. Tavo išgyvenimai (vidiniai išgyvenimai) turi būti kitokie. Turi susivokti savo išgyvenimuose. Kas tave neramina, kokius kompleksus turi. Pagal kompleksų pobūdį žmogus ateina į tą šeimą, į tą šalį, religiją ir laikotarpį, kur jie būna stipriausi. Turi išmokti valdyti kompleksus. Pagrindinis tavo kompleksas (yda) – nerimas. Nerimas – tai baimės prieangis. Nerimą lengviau suvaldyti nei baimę, dar lengviau suvaldyti nei baimės – panikos priepuolius, kurie tiesiogiai kenkia organizmui. Žudo ląsteles. Nerimauti gali nuolat. Tai tokia žmogaus būsena. Nereikia net gilintis dėl ko galima nerimauti. Nerimui anonimas – atsipalaidavimas. Tai pasitikėjimas Dievu. Žinojimas, kad visa, kas geriausia bus skirta tau. Turi išmokti nerimą valdyti, pakeisti jį atsipalaidavimu. Tai paprasti žodžiai, bet didvyriški veiksmai. Tai gyvenimo stiliaus keitimas.
Kitas kompleksas, kurį reikia panaikinti – tobulumas. Noras tobulai viską atlikti. Tobulai dirbti, tobulai auklėti vaikus, tobulai gyventi. Tobulai – pagal sau nustatytas normas. Priešnuodis tobulumui – žaidimas gyvenimu. Nepriimk taip rimtai aplink tave esančios aplinkos. Juk tai tik iliuzija. Ir tu ją gali pakoreguoti savo mintimis, savo svajomis, savo požiūrio pakeitimu į kasdienius dalykus. Išdrįsk žaisti gyvenimu ir jis atsivers gražesnėmis spalvomis. Ir stiprink tikėjimą. Juo stipresnis tikėjimas, tuo protui lengviau priimti naują informaciją, juo lengviau priima informaciją, juo daugiau atsiveria neregimasis pasaulis. Tikėjimas – tai ne vien „tikėjimas Dievu". Tai tikėjimas, kad esi saugomas, mylimas, kad pildysis svajos ir būsi laimingas. Tikėjimas, kad esi nepakartojamas, ypatingas. Tikėjimas, kad esi laimės kūdikis ir turi ryšį su Dievu. Viskas priklauso nuo tikėjimo. Tikėk savo žiniomis ir pojūčiais, ir drąsiai apie tai kalbėk kitiems.
|