Siela, vardu Amelija
Sveiki, nuoširdžiai džiaugiuosi galėdama užmegzti ryšį su žmogumi, su siela, kuri yra įsikūnijime. Daug diskusijų sukėlė mintys apie mergaitės užstrigimą mirusiųjų pasaulyje. (Straipsnis bloge „Susitikimas su mirusia mergyte“) Kas ten užstringa, kodėl, kaip padėti, kad to nebūtų. Pirmiausia, žmogus turi suvokti, kas yra mirtis, kaip jai pasiruošti. Siela, užstrigusi žmogaus biolauke, ar kitaip pavadintume tai, žemiškojo sąmoningumo lygmenyje, negali eiti savo tolimesnio vystymosi keliu. Kaip pasiruošti mirčiai tektų kalbėti labai ilgai, nes visas žmogaus gyvenimas skirtas tam, kad tinkamai pasiruoštų mirčiai.
Siela, žengia tam tikru vystymosi keliu, kuriame įsipina kelias žemiškajame pasaulyje. Jūs turite klaidingą tiesą, kad po mirties siela yra neaktyvi arba ji negali realizuoti savo planų nematerijoje. Ne, siela yra aktyvi visados. Tai amžinybės dalis. Ji atsiskyrė iš dieviškosios sąmonės ir egzistuoja nuolat. Aukščiausioji sąmonė egzistuoja nuolat per savo sąmoningas atskirtas dalis. Esybė yra viena subtiliausių materijos formų, kurios suvokia amžinybės gyvenimą ir jame formuoja savo veiklą, savo kūrybą. Esybė save išskaido į sielas, kurios žengia per įvairius materialius ir nelabai materialius gyvenimus. Sunku pasakyti kas yra materialu, o kas nematerialu, nes aš iš savo pozicijų tai suprantu visai kitaip, nei būčiau Žemėje, įsikūnijime.
Kas aš esu? Siela, kuri dabar nesu įsikūnijime, bet galiu veikti čia ir dabar bet kuriame lygmenyje. Tiesa, žemiškoji forma gali būti tokių grubių vibracijų, kad neįmanoma bendrauti, bet kaip šiuo atveju atsitiko, pakilus žemiškosioms vibracijoms – bendravimas tapo galimas.
Siela eina per gyvenimus, formuoja tam tikrą patirtį, kuri papildo esybės patirties bagažą. Svarbu ne tai, kad papildo, o tai, kad su didesne patirtimi esybė gali daugiau ir įdomiau kurti. Amžinybė neturi baigties, tad nėra tikslo kažko pasiekti. Pats gyvenimas yra tikslas. Ir tą gyvenimą reikalinga papildyti naujomis galimybėmis. Turi būti virsmas, nuolatinė pažanga, kūryba. Esybė save išskaido į sielas, kurios save stengiasi pažinti pačiose įvairiausiose situacijose. Todėl ir vyksta nuolatinė reinkarnacija tai viename pasaulyje, tai kitame. Gyvenimas negali nutrūkti, nes jis yra amžinas. Jei sužemini vibracijas taip, kad tampi tik dulkele, tai susijungi su kitomis dulkelėmis ir vėl pradedi savęs naujo virsmą. Siela susiformuoja be patirties, vėl save visur išbando, bet esybė išlieka. Silpna ar stipri, bet išlieka. Veikli ir kūrybinga arba tik egzistuojanti, bet ji išlieka. Ir taip esybės suformuota dalis, kurią jūs galite apibūdinti kaip pusiau materialia, įeina į materiją, tampa tam tikra gyvybės forma ir kaupia savo patirtį. Kaupia patirtį ir išbando save naujose situacijose, naujose galimybėse. Juk galėjo susiformuoti gyvenimas visados vienodas, be pažangos. Bet taip nėra. Yra nuolatinė pažanga, nes siela kaupdama savo patirtį ir save materializuodama sugeba sukurti vis kažką naują. Ir taip bus nuolatos. Toks Visatos dėsnis – nuolatinis atsinaujinimas. Kaip kūno ląstelės nuolat atsinaujina, taip atsinaujina visos visatos gyvybės formos. Neišnykdamos, savęs nesunaikindamos jos vis save atnaujina.
Siela eina per įsikūnijimus tai vienoje, tai kitoje formoje. Nors vienoje gyvybės formoje tie gyvenimai galėjo tęstis milijonus metų, skaičiuojant Žemės laiku. Siela eina per gyvenimą (reinkarnuojasi) tol, kol pasiekia aukščiausią galimą išsivystymo lygį. Jeigu materija pakyla labai aukštai, siela gali grįžti iš kitos gyvybės formos ir toliau formuoti savo gyvenimą Žemėje. Juk ir dabar yra Žemėje Pakylėtųjų Valdovų, kurie grįžo į Žemę, tapo žmogumi ir toliau pildo savo patirtį per gaunamas žinias ir per formuojamą savo veiklą. Žemėje yra ir naujų sielų, kurios tik pradeda brandos kelią, bet yra ir sielų, kurios jau buvo Žemėje, pvz. Atlantidos laikais, ir vėl grįžta į Žemę tolimesnei brandai. Todėl žmonės gali ir nesusikalbėti, nes nevienodai supranta supantį pasaulį. Vienas pasaulį gali matyti 35 laipsniu kampu, o kitas visu 180 laipsniu kampu. Tiesa, labai mažai būna Žemėje sielų, kurios sugebėtų matyti 300 laipsniu kampu. Normalus šiuolaikinis žmogus mato pasaulį 90 laipsniu kampu. Kur pasuka galvytę – tai ir mato. Kur sutelkia dėmesį, tas jam ir egzistuoja, bet visos visumos nepajėgia apdoroti. Nes apdoroti reikia ne tik materiją, bet ir dvasinius dalykus. Kol kas Žemėje nėra tokios struktūros, kuri leistų pasaulį suvokti visu 360 laipsniu kampu. Tiesiog šioje materijoje tai neįmanoma. Tik aukšto energetinio lygmens pasauliuose tai įmanoma...
|