|
Savaitė
buvo emociškai sunki. Mėginau įeiti į kontaktą su savo mokytojais, kurie
paaiškintų iškilusią situaciją. Bet į visus keliamus klausimus kildavo
atsakymas „Ne". Ir vienintelė energija, kuri pasirodė kambaryje buvo Alchėja. O
tai ne ta energija, kuri bendrauja ar atsakinėja. Ji padeda keliauti.
Nesupratau, kodėl pasirodė ji, o ne tie, kuriuos kviečiau. Kilo noras apvalyti
erdvę ir ypač save. Tada ir supratau, kad atsakymų į klausimus nebus, nes
formuojasi stipri energija, o kadangi šalia brolis ir Alchėja, tai supratau,
kad vyks „kelionė". Rankos labai mosavosi ties ausimi. Net skersvėjis galvoje
pasijautė. Po to atsirado tam tikras periodinis zvimbimas ir galiausiai,
traškėjimas. Maniau, kad ir esantys kambaryje tai girdi (deja, negirdėjo). Kaip
vėliau paaiškino brolis, taip atsijungia eterinis kūnas nuo fizinio. Aš
atsisėdau Lotoso poza. Mane apgaubė labai stipria energija. Galėjo visas
pasaulis griūti – būčiau nepajudėjusi, neužgauta ir nepažeista. Atsijungė visi
kūno raumenys. Tarsi sustingau. Bet taip sustingti ir nejudėti nėra sunku.
Atrodo, kad savo kūną kažkur įstatau ir
jis puikiai laikosi be mano pastangų. Kitu momentu taip ilgai nejudėjusi
neišsidėčiau. Atrodė, kad patekau į kažkokią gyvenamą erdvę. Žmonės labai
aukšti (gal net dvigubai aukštesni už mane). Jie paėmė mane už rankų ir
nusivedė į savo pasaulį. Toks jausmas, kad tai lemūriečiai (bet aš galiu
klysti). Jie mėgino man perteikti mintį apie žmonių gydymą, bet jos nesupratau.
Po to jie sakė, kad norėtų perduoti daug reikalingos informacijos, bet mūsų
žodynas labai ribotas. Sakė, kad būtų idealu viską užrašyti senąja kalba, bet
blogai, kad nebėra žmonių, skaitančių tą kalbą. Todėl prasidėjo derybos su mano
esybe. Jie siūlė žinias perduoti jai, o ji tas žinias „išverstų" į kalbą, kurią
aš suprasčiau ir užrašyčiau. Nežinau, kaip tai pavyks, bet tokios derybos vyko.
Po to aš sugrįžau į kambario erdvę. Bet energetinis laukas, esantis aplink
mane, dar labiau sustiprėjo. Mano rankos išsiplėtė į šonus. Atrodė, lyg būčiau
įsikibusi į šalia sėdinčius žmones.. iš tiesu, tai man parodė vaizdinį, kad tuo
metu milijonas Žemės gyventojų, kiekvienas savo „kamputyje", bet išsibarstę po
visą pasaulį, sėdi Lotoso poza ir visi kartu susiėmę už rankų, išspinduliuojame
žydrą šviesą į erdvę. Ji labai stiprėjo. Tarsi ėjo iš pačios širdies, iš krūtinės
centro, per rankas. Ir ta žydra (mėlyna) spalva apjuosė visą Žemę. Girdėjosi
šnabždesys visomis pasaulio kalbomis: „Baltoji Dievo šviesa lai apvalo
pasaulį". Man buvo pasakyta, kad šį ritualą turėčiau atlikti kiekvieną vakarą.
Pajusti susijungimo momentu su kitais žmonėmis ir paleisti tą mintį į
erdvę. Kai grįžau, dar ilgai negalėjau
pajudėti (nors galėjau kalbėti), nes mėlyna šviesa tarsi būtų mane prispaudusi.
Seanso metu atėjo mintis, kad neprisiriščiau prie Labsang Rampos mokymo (jis
man visados buvo didelis autoritetas) ir pasiūlė atkreipti dėmesį į Leonardą da
Vinči. Jo idėja labiau atitinka mano paskirtį. Ir tada įvyko "susitikimas” su
dailininku. Pirma mintis kilo:dabar nebėra tinkamų teptukų ir tinkamų dažų, kad
paveikslai išsilaikytų kelis šimtus metų. Ir jeigu išmoksiu piešti, tai jis
mane pamokys pasidaryti dažus ir teptukus. Aš sakau, kad turiu dukrą
dailininkę, gal jai būtų dirbti su juo. Man atsakė, kad aš geriau į savo
piešinius įleisčiau tam tikrą energiją. Čia kaip su rašymu. Viskas turėtų vykti
nesąmoningai, atsipalaidavus. Jis buvo genijus tik todėl, kad nuolat klausė
savo intuicijos. Viską darė, ką ji liepė, todėl tiek ir pasiekė. Pokalbio metu
jaučiau, kaip mano dešinė ranka atsijungė. Ir viena "iškeliavo”. Seanso metu
taip atsijungia visas kūnas, o čia tik dešinė ranka. Su ja kažkas vyko. Po kurio
laiko įtampa atslūgo ir pajutau vėl ją turinti. Man sakė, kad turėčiau atblokuoti
savo vidinį pasipriešinimą ir leisti rankai piešti. Tai turėtų būti taip pat
lengva kaip ir rašyti. Vėliau Leonardas liepė atkreipti dėmesį į paveikslą,
kuriame yra nupieštas mažas angelas, sako – tai aš save nupiešiau. Nesu didelė
dailės žinovė, todėl nesugalvojau apie kokį paveikslą jis kalbą ir
nusprendžiau, kad tai nelabai tikslinga mintis. Kitą dieną man atnešė paskaityti
L.Liubimovo knygą "Dangus ne per aukštai”. Pirmame puslapyje aprašoma Andrea
Verokjo paveikslas "Kristaus krikštas” : "…mums svarbi šiame paveiksle tik
įstabi jauna priekinio angelo kairiajame krašte figūra. Įsižiūrėkite į ją, o
paskui pažvelkite į kitas figūras. Palygintos su ja, visos pasirodys sukaustytų
judesių, kampuotos, taip surikiuotos ir pastatytos, tarsi joms būtų leista
judėti tik vienoje plokštumoje, gyventi ne trijuose, o dviejuose matavimuose. Tik
jis, šis angelas, gali lengvai sukiotis, alsuoja laisvai, nors ir nedrąsiai dar
jauna galia, silpnas kažko naujo dvelksmas”. Tą angelą Verokjo leido nupiešti
savo mokiniui Leonardui. Perskaičius šias eilutes ir šiurpas per kūną nubėgo –
apie tą angelą ir kalbėjo Leonardas "susitikimo” metu. Kai "iškeliauju”
informaciją priimu kaip vaizduotę, ją gali priimti, gali nepriimti, nes sunku
įrodyti tai, ką matau, kitiems. Save įtikinu tik pojūčių stiprumu. Bet šią
akimirką Leonardas sugebėjo įrodyti, kad tikrai su manimi bendravo, ir nėra čia
jokios vaizduotės.
|