Žmogus gimęs gyventi, išgyventi jausmus, kurti
mintis. Bet svarbiausia yra išmokti mylėti ir gerbti kitą žmogų. Kodėl jautiesi
stipri? Todėl, kad be kritikos ir valdymo žiūri į kitą žmogų. Jis nejaučia
spaudimo – ir tu nejauti atgalinio spaudimo. Vyksta normalus bendravimas.
Kiekvienas žmogus linkęs klausytis savo ego ir dažniausiai suklysta, taip
darydamas. Ego turi savybių, kurios žmogaus esybę „pririša‘ prie Žemės - žemiškų vibracijų ir žemų išgyvenimų. Ego
duotas tam, kad žmogus prisitaikytų prie žemiškos aplinkos. Bet, kai žmogus
pradeda pažinti savo esmę, jis keičiasi. Pamažu atsisako atsisako savojo ego ir
įsiklauso į vidinį Aš. Į savo aukštesnįjį aš, kuris suteikia galimybę gyventi
aukštesnių vibracijų lygmenyje. Todėl ir potyriai būna kitokie. Galimybės
kitokios. Bet čia ne aukščiausias taškas žmogaus gyvenime. Savo esybės
supratimas, susijungimas su erdve (plačiąja prasme) ir bendra veikla, tai yra
uždavinys dabartinio žmogaus. Dievas yra numatęs galimybę žmogaus esybei
susiformuoti ir atsiskleisti žemiškoje plotmėje. Tai nauji potyriai. Jie turi
tapti patirtimi ir išsiskleisti erdvėje. Žinoma, labai svarbu, kad žmogus
išmoktų mylėti ir jausti Dievą širdyje. Nes, kitu atveju, įmanoma įsijungti į
astralinio pasaulio gyvenimą. Tik širdyje išskleidžiant Meilę, ja paremiant
visus savo veiksmus, galima bendrauti su aukščiausio lygio vadovais ir apsauga
bus galinga. Žmonės, pasiremdami savo ego ar loginiu mąstymu, gali nuklysti nuo
tiesos kelio. Viskas paremta Meile. Jei nori bendrauti su Dievu, reikia išmokti
Mylėti. Kitu atveju, gali tapti marionete astralinio pasaulio būtybių ir tavo
esybė paklys laike ir erdvėje. Tik
Dieviškąja Meile turi būti paremti visi žmogaus veiksmai. Dievas žmogui davė
dalelytę savęs – tai yra, dieviškosios kuriančiosios meilės energijos. Ja vadovaujantis, nenuklysi nuo gyvenimo kelio. Bet kokiu
atveju žmogaus protas yra ribotas, jis nepateiks galutinės tiesos. Tiesą galima
pažinti tada, kai atsiveri Meilei. Noriu labai rimtai ir labai griežtai
pasakyti, bet koks dvasinis tobulėjimas neįmanomas be Meilės išugdymo širdyje.
Žmogiškąja prasme – tai nesavanaudiškumas, supratingumas, parama, tolerancija.
Visa kita yra tik priedai. Bet kokia analizė, bet kokios žinios yra tik
priedai. Jos reikalingos tik tam, kad tiksliai išreikštum Meilę. Kuriančioji
Meilės energija nori rasti atgarsį žmonių širdyse. Ir negalima tos meilės
sumaišyti su aukojimosi meile, su savimeile ar dar kažkokiomis, žmonių
sugalvotomis prasmėmis. Meilė – tai šiluma širdyje, ramybė, džiugesys, palaima
ir laimė, kad gali gyventi. Meilė – tai kūryba ir kūrybos įgyvendinimas. Tai
pasaulio sukūrimo jėga. Žmogus apie šią jėgą žino labai mažai. Nors tai niekada
nebuvo paslaptis. Meilė – tai pasaulio sukūrimo pagrindas. Viskas remiasi meile:
jos buvimu arba nebuvimu. Meilė – ne iliuzija, ji realybė. Jeigu žmogus,
žengdamas dvasinio tobulėjimo keliu (kaip žmonės mėgsta sakyti) neišsiugdys
savyje tikrosios meilės jausmo – jis niekur nenueis. Tas kelias ves į
aklavietę. Žmogus stebėsis, kodėl tiek daug jis žino, tiek daug daro, o esmės
nepagauna. Nes nėra Meilės širdyje. Nes nėra tikrosios kuriančiosios energijos,
nėra žengimo kartu su Dievu. Ne į Dievą, o su Dievu. Meilė supa visą Visatą,
visą erdvę, visą gyvybę (tiek materialiąją, tiek nematerialiąją). Todėl viską
pradėk nuo pagrindinio atsvaros taško – Tyros Meilės išskleidimo savo širdyje.
Tik nuo to atsvaros taško, galima įgyvendinti savo suvokiamus siekius ir
tikslus.
|