Gyvenimas yra nepakartojamas. Ypač dabartinis. Žmogui suteikta galimybė pajusti Dievą, suvokti Tiesą. Kaip niekados, žmogaus sąmoningumo riba yra praplečiama. Jis gali pažinti tai, ko net neįsivaizdavo esat. Jis gali išjausti tai, ko niekados nebuvo galima išjausti. Pvz., savąją mirtį. Ką tu galėtum pasakyti apie mirtį – manau, parytei malonų jausmą, išeidama į beribę erdvę, kupiną Meilės. Bet į tokią erdvę galima išeiti tik tada, kai vibracijos buvo labai aukštos. Dažniausiai, mirdamas žmogus jaučia baimę, neviltį. Tai žemos vibracijos ir lygmuo, į kurį jis iš karto patenka nėra toks malonus, kokį tu jautei. Nors tu buvai išsigandusi, nes nesupratai, kaip neišnykti, kaip išgyventi, vis tik jautei koks tai nuostabus jausmas. Išėjimas į mūsų erdvę (aukštų vibracijų erdvę), suteikia naujus potyrius. Tu patyrei mirties akimirką ir tu ją prisimeni kaip nuostabų jausmą. Mes norėjome, kad kolektyvinėje sąmonėje įsivyrautų nuomonė – nereikia bijoti mirties. Mirtis – tai išėjimas į kitą erdvę, į beribį laiką. Ir labai daug kas priklauso nuo mirties akimirkos. Palaiminti tie, kurie sugeba numirti sąmoningi, artimų žmonių apsuptyje, su ramia šypsena ir nuoširdumu širdyje. Tada žmogaus įsikūnijimo energetika pakils aukštai. Ir, darote didžiulę klaidą artimieji, jei jūs susirinkę šalia mirštančiojo keliate paniką, įtampą, baimę. Jus sumažinate vibracijas. Jei nemokate tinkamai elgtis, tai tada bent jau melskitės. Ir nepanikuokite. Visi žmonės miršta, visus palaidoja. Tokia jūsų kasdienybė. Tai kodėl sukeliate tokį sąmyšį? Būkite geri, prie mirštančio žmogaus kalbėkite apie tai, kas buvo gražaus, kaip jūs jį mylėjote, kad esate dėkingi už pamokas, palaikymą. O budėjimo metu prie mirusiojo geriau jau užleiskite muziką, kurią mirštantysis mėgdavo klausytis, nei pasamdyti raudančių chorisčių būrį. Jūs nežinote tų „chorisčių“ energetinio lygio. Negana, kad rauda sumažina energetiką, tai dar neaišku kokią energiją išskleidžia raudotojų būrys. Užleiskite muziką ramią, malonią širdžiai: lai būna klasika, lai būna džiazas ar net „pageidavimų koncertas“. Bet ne raudotojos. Švelni malda niekados netrukdo. Bet ji, iš tiesų, turi būti švelni, o ne griaunanti tylą savo šaukimu ar dūdų maršu. Pagalvokite tie, kurie laidojate artimuosius ir tie, kurie planuojate savo laidotuves – tyla, pagarba, švelni meilė ir ramybė svarbiausia palydint žmogų į „Anapilį“. Melodija geriausia ta, kurią žmogus mėgo. Tik su roku sudėtingiau, ji vibracijų nekelia. Tada lai būna švelnūs gamtos garsai ar tyla.
Labai svarbu pasikalbėti su mirštančiuoju apie tai, kas jį vis dar jaudina, gal jis nori kažką išsiaiškinti, išsisakyti. Išklausykite ir nesmerkite. Pokalbis atlaisvina energetiką. Taip įmanoma dar daug savo blokų atlaisvinti. Dar svarbiau yra mirštančiajam atsiprašyti ir atleisti. Nuoskaudas reikėtų išsiaiškinti ir atlaisvinti. Žinoma, mažai būna žmonių, kurie sąmoningai norėtų tai atlikti. Vieni ignoruoja ateinančią mirtį, kiti bijo apie tai ir užsiminti. Ir darote klaidą. Reikia kalbėti apie būsimą išėjimą, nes jūsų energetika turi pakilti kaip galima aukščiau. Ir jeigu atėjote prie mirusiojo karsto, tai jau neraudokite. Pagerbkite už gerus jo darbus, padėkokite už nuostabų bendravimą, už tai, už ką jį vertinote. O ne raudokite. Ne tiek atnešta gėlė svarbi mirusiajam, kiek gera mintis apie jį. Atneškite puokštę gerų, nuoširdžių minčių apie mirusįjį ir suteikite energijos jo sielai pakilti į aukštesnį lygmenį. Labai svarbus yra mirties momentas, svarbus išlydėjimo momentas. Gal būt, kyla dar vienas klausimas: palaidoti į žemę ar sudeginti. Sudeginti būtų geriausias variantas. Nes liepsna sudegina daugelį negerumų. Bet tai reikėtų atlikti bent jau po 3 dienų. Nuo mirties momento iki sudeginimo reikėtų išlaukti 3 dienas. Ne budėti, o tiesiog išlaukti. Dar pabendrauti su mirusiuoju. Jeigu tu, dėl kažkokių priežasčių, nespėjai pakalbėti su mirštančiuoju, ar pamiršai kažką svarbaus, tai per tas tris dienas gali viską mintyse išsakyti. (nesvarbu ar jau palaidotas kūnas, ar ne). Bet tik gerai. Keikti mirusiojo nevalia. Jis nebeturi galimybės pasiaiškinti ir pasiteisinti, todėl pyktis ant mirusiojo tik padidina tavo paties karmą. Bet atlaisvinti nuoskaudas, atsiprašyti ar atleisti – būtų pats tinkamiausias laikotarpis. Viską išsakai per tas tris dienas ir paleidi mirusįjį. Nebereikia daugiau raudoti, nebereikia daugiau apie jį kalbėti. Mylėkite ir gerbkite mirusįjį savo širdyje ir to pakanka. Nuotraukų laikyti taip pat nereikia. Jis išėjo, jis planuoja ateities kelią, nelaikykite jo prisirišę prie savęs. Trukdote jam eiti savo keliu. Savo tolimesnio vystymosi keliu. Ar gali mirusiojo siela padėti namiškiams? Gali. Jei mirusysis manys, kad to tikrai reikia jo artimųjų vystymuisi ir jei matys, kad namiškiai patys nesusitvarko – tai padės. Bet, bet kokiu atveju, tai stabdo jo išėjimą į aukštesnę erdvę. Žmogaus energetika pakyla į tą lygį, kokio jis nusipelnė. Ir nelabai jam padėsi vėliau tą lygį pakeisti. Nebent pavyktų suformuoti ir atlaisvinti idėją, kurios jis neįgyvendino. Bet tokie atvejai būna reti. Tik labai aukšto energetinio lygio žmogus gali atlaisvinti kelią savo artimiesiems (čia nekalbu apie ugninio kardo panaudojimą). Kalbu apie paprastą kasdienį reiškinį – žmogaus mirtį. Įsiklausykite į mano žodžius ir padėkite žmogui pajusti mirties akimirkos džiaugsmą.
Numylėtinis Jėzus
|