Sakėme, kad reikės dirbti su stipresnėmis energijomis.
Jos yra, kaip jūs sakote, aukštesnio vibracijų dažnio. Teisingiau, jos yra
kitos kilmės. Keičiasi elipsės. Tu prisijungi prie energijų, kurios dar mažai
turi įtakos Žemėje, nes mažai žmonių, galinčių šias energijas atlaikyti.
Suprantu, tau buvo vakar sunku, kai degino tavo energetinius kūnus. Ten daug
sašlavų buvo, tiek emocinių, tiek mentalinių. Kaip bendrauti su naująja energija? Daugiau asmeniškai, ne per kitą
žmogų, kaip būdavo anksčiau. Tavo darbas keičiasi. Tu esi tarpininkė ne tik
tarp žmogaus ir energijos, bet tarp energijų Visatos ir Žemės. Transformuosime
į Žemę dalį Visatos energijų, kad Žemės biolaukas keistų struktūrą. Neįmanoma
dirbti su Žeme, kai toks žemas energetinis lygis. Reikalingas pokytis. Ir
džiaugiamės radę galimybę dirbti per žmogų, o ne per gamtą. Kataklizmai, iš
principo, nekeičia žmogaus mąstymo. Dar labiau jį smukdo. Todėl renkamės
atskirus žmones ir dirbsime per juos. Kaip
mano kasdienis gyvenimas?čia, žinoma, yra
problema. Norėtųsi prisijungti prie tavęs ir dirbti. To reikėtų erdvei. Nuolatinio
darbo. Bet žmogaus laisva valia ir jo noras gyventi Žemėje yra Aukščiausiojo
valia. Mes jos negalime peržengti. Todėl teks tenkintis tuo, ką gausime.
Nebijok pusiau „atsijungusios" būsenos. Mes galime dirbti tau darant paprastus
kasdienius darbus. Reikalinga tavo sąmonė ir laisvas energetinis kanalas.
Emocijos turi būti lengvos, mintys laisvos. Taip ir dirbsime, pamažu, stebėdami
tavo pokyčius energetiniame lygmenyje (vis dažniau jaučiu, kaip yra dirbama
naktimis, sapnuose aiškina tam tikras tiesas ir tas jausmas toks, jog atrodo,
kad esu truputi apsvaigusi). Pasaulis
ryškiai keisis. Jis taps laisvesnis, lengvesnis, žmonės nuoširdesni. Kūryba bus
pagrindinis siekis. Meilė – pagrindinis jausmas. Žinios – gaunamos iš Visatos.
Ir, žinoma, bendrauti su aukščiausio
lygmens vadovais, galės kiekvienas. Nebus ribos tarp Žemės gyventojų ir
Aukštesnio lygio sąmonės. Žmonės keis savo genetinę struktūrą. Karmos dėsniai
praras prasmę. Nes viskas vyks iš karto: priežastis – pasekmė. Kol žmonės įpras
tuo naudotis, bus sunku. Bet ateities gyvenimas prognozuojamas gražus ir
lengvas. Prognozuojame ir to siekiame. Kaip pavyks susitvarkyti su dabar Žemę
supančiomis energijomis – tai aktualus klausimas. Žmogui išgyventi šį
laikotarpį iš tiesu bus sunku. Žmogaus sukurtos blogosios energijos labai
stiprios, jos nuolat stengsis nepasiduoti. Jos kovos. Todėl daug žmonių elgsis
nelogiškai, emocionaliai. Depresija – tai tik viena iš išraiškų, kurios
pasireikš žmoguje ir tai tik švelnioji išraiška. Betikslis karas, išpuoliai,
terorizmo aktai, religinės kovos – viskas tik ryškės. Tik tikimės, kad šis
laikotarpis bus trumpas ir žmogus pajėgus jį išgyventi ir pajausti nuostabųjį
pasaulį. Bet gali šis laikotarpis ir užsitęsti. Per mažai šviesių žmonių,
galinčių palaikyti pusiausvyrą ir padėti atsilaikyti gėriui. Teisingiau, žmogus
dar nėra pasiekęs „pačio dugno". Į jį vis dar einama ir tai tęsis dar keletą
metų. Tik po to įmanomas kilimas į viršų. Toks bendras vaizdas. Bet žmonija
išliks, nes bus žmonių, nešančių šviesą ir padedančių kitiems suprasti
pokyčius. Atsipalaiduoti ir tikėti Dievu – šios vertybės niekus nedingsta. Kaip
nedingsta ir jų galia. Meilė, pagarba, įsiklausymas, palaikymas – tai vertybės,
kurių pagalba Žemėje išliks žmonija. Visos tiesos apie Meilę ir Tikėjimą
išlieka galioti. Jos yra inkaras išsigelbėjimui. Vėliau, jau perėjus į „aukso
amžių", vertybių sistema keisis. Bet iki tol reikia išgyventi. O vakarykščių
energijų „žaibavimas" iš tiesu buvo labai stiprus. Bijojom, kad gali
neatlaikyti, nes viskas vyko visu pajėgumu. 88 apsisukimai – tai dvi begalybės.
Tu sujungei Žemės begalybės elipsę su Visatos begalybės elipse. Yra ir daugiau
begalybės elipsių, bet dabar pakanka ir to.
Dabar
norėčiau trumpai aprašyti masažą, kuri vyko praėjusį vakarą. Pradėjau broliui
daryti masažą ir greitai susidūriau su kitokio pobūdžio energijos srautu. Kilo
klausimas ar aš galiu prisijungti prie šios energijos. Gavus teigiamą brolio
atsakymą, prasidėjo darbas. Toks jausmas, kad aš su savo energijomis dirbu
vienos elipsės formos ribose, o čia prisijungia kitos elipsės energijos. Aš
pradėjau valyti aplinką ir uždaryti erdvę aplink tuščią kėdę (brolis jau buvo
pasitraukęs). Tada supratau, kad pati turėsiu atsisėsti ant tos kėdės. Erdvė
uždaryta ir aš pradėjau save skenuoti. Tai reiškia (man taip atrodė), kad
naujosios elipsės energijos skenuoja mane ir sprendžia ar jos gali dirbti su
manimi. Kai energijos sustiprėjo, teko atsigulti ant žemės. Kilo mintis, kad
norint pakeisti energijas (arba prijungti naujas prie manęs) reikia pakeisti
mano praeitį ir ateitį. O norint pakeisti ateitį, tai keičiasi nuplanuotas
likimas, tai yra keičiasi žvaigždynas. Mane „pririšo‘ prie kito žvaigždyno.
Kiek suprantu, tai pakeitė gyvenimo liniją iš esmės. Šiurpuliukai ėjo per kūną,
pagalvojus, kas vyksta. Bet tai menkniekis prieš tai, ką teko patirti vėliau.
Kilo toks jausmas, kad susiformavo pentogramos žvaigždė ir iš kiekvieno taško,
tarsi žaibai, energijos srautai ėjo į mane. Jausmą sunku apibūdinti žodžiais:
degino gyvą, bet ne fiziškai. Iš pradžių stipri energija sujudino vieną mano
energetinį sluoksnį. Mato, kad atlaikau, tai įtampą pakėlė dar stipriau.
Šaukiau visu balsu (nors, tiesa, niekas negirdėjo), iš skausmo net verkt
pradėjau. Jausmas, kad į mane srovė teka ne 220 voltų, o kokių 550. visas kūnas
virpėjo) ir raitėsi, jausmas toks, lyg degčiau erdvėje. Nelabai galėjau suvokti
kur esu, ar dar pajėgsiu bendrauti, kai viskas baigsis, ar tiesiog iškeliausiu
nežinia kur. Kai nustojo deginti, man vis dar būnant užsimerkus, pasirodė balta
šviesa. Viskas nurimo ir aš pramerkusi akis iš karto pastebėjau degančią žvakę.
Pamaniau, viskas gerai – aš gyva. Tik nelabai jautėsi palengvėjimas. Šiaip ne
taip atsisėdau ant kėdės, rankos drebėjo, žandikaulis buvo surakintas ir
negalėjau ištarti nei žodžio, o pati verkiau. Energija buvo tokia stipri, kad
kambaryje esantys, pradėjo verkti kartu. Aš prisiminiau, kaip birželio 23 d.
būnant Lopaičiuose, man kilo mintis apsisukti 88 kartus aplink save. Pamėginau,
išėjo 8 kartai ir mane supykino. Tai va, kilus šiai minčiai aš atsistojau,
pastūmėjau kėdę ir pradėjau suktis. Lėtai, pamažu ir supratau, kad man teks
suktis 88 kartus. Atrodė, kad esu įstatyta į vamzdį ir kad aš neišvirsiu
sukdamasi. Beje, galva visai nesvaigo. Tiesa, ties 63-65 apsisukimu, pasidarė
silpna, maniau, kad išvirsiu, bet tarsi kažkas mane palaikė, patempė už
virvučių ir aš su pagreičiu pabaigiau suktis tuos likusius apsisukimus iki 88
kartų. Ar man svaigo galva? Ne. aš pajaučiau tokį palengvėjimą, džiugesį,
šventinę nuotaiką savo sieloje. Man pavyko. Viskas praėjo sėkmingai – tokios mintys
sukosi galvoje.
|