Sveika, čia Olimpas. Aš taip pat atėjęs iš Plejados žvaigždyno, todėl galiu papasakoti apie Visatos „paslaptis“. Paslapčių jokių nėra. Yra gyvenimas, tik jis vieniems suprantamas ir aiškus, kitiems paslaptingas ir mistinis. Gyvenimas vyksta visur. Esmė yra Gyvenimas. Tai procesas materialioje ir nematerialioje plotmėje. Kiekviena gyvenimo išraiška sukelia energetines bangas. Jos sąveikauja per visus pasaulius. Aš nesu grįžęs į Plejadą. Tame žvaigždyne, energija labai išsisklaido, ji labai subtili ir neįmanoma tiesiogiai subendrauti su žemesnės energetikos gyvybe. Todėl, norint padėti tam tikrai gyvybės formai, reikia daugiau materializuotis. Yra buveinė, kur mes galime įgauti formą ir galimybes prisitaikyti prie tam tikros materialios gyvybės išraiškos. Galime tinkamai perteikti mintis (žodžius), galime ateiti į tą pasaulį ir padėtį jų gyventojams. Norint padėti, turime tai daryti pagal to pasaulio gyventojų suvokimo lygį. Vadinasi, mūsų energetika turi tiek pasikeisti, kad jūs mus galėtumėte pajusti ir išgirsti. Kad pamatytumėte, mes turime dar labiau save materializuoti. Tam turėtume panaudoti daug energijos, o naudos mažai. Nes žmogus vis tiek nepatikės matąs gyventoją iš Plejados žvaigždyno. Sakytų, kad tai paprastas žmogelis. Mums nėra tikslo materializuotis. Daugiau naudos, kai žmogus pats, savo pastangomis, pradeda pajusti mūsų buvimą šalia, pradeda girdėti mūsų pamokymus. Tada atrodo, kad įeinate į mistinį pasaulį. Bet paslapčių nėra. Visi norintys gali tą mistinį pasaulį pamatyti. Tai nėra slapta organizacija į kurią patenka išrinktieji. Mistinis pasaulis atviras visiems. Kelkite savo sąmoningumą, dėmesingumą, mažinkite savo ego išsišokimus ir tas pasaulis bus jums po kojomis. Mes nusiteikę jums padėti. Todėl nuolat duodame informaciją apie Visatą, apie patį žmogų, atėjusį iš Visatos. Čia jūsų tikrieji namai. Bendrojoje erdvėje. Mus skiria tik vibracijų lygiai, daugiau niekas. O kas yra žemas vibracijų lygis – jūs puikiai žinote. Ego nepadeda jo pakelti. O pakelti vibracijų lygį reikia. Ne viena civilizacija žlugo dėl vibracijų lygio. Ir nesvarbu, kad suvokimas jų buvo didžiulis, kad pajėgūs suprasti dalį Visatos dėsnių, bet jų troškimai, nepagarba sau ir kitam iššaukė žemas vibracijas. Įvyko atotrūkis nuo to, kokios būtybės buvo senieji gyventojai ir kaip jie pasielgė materialiojoje plotmėje. Todėl žlugimas buvo iš karto visos civilizacijos. Dabartinių Žemės gyventojų sąmoningumas buvo sumažintas iki minimumo. Buvo tikėtina, kad pamažu kylant sąmoningumui žemos vibracijos bus keičiamos aukštomis. Tas procesas pamažu skatino civilizacijos vystymosi, bet paskutiniu laikotarpiu žmonės nustojo laikytis vertybių. Labai atsipalaidavo ir pasidavė savo troškimų įgyvendinimui. Tapo net madinga suasmeninti save. Yra suvaišytos dvi tiesos: suasmeninti save ir iškelti save, gyventi tik pagal savo siekius ir svajones, bei idėja, kad žmogus turi save ugdyti, iškelti vidinius siekius. Valdyti savo troškimus, savo išorinius tikslus ir ugdyti save. Mintis visados formuojasi apie tą patį žmogų. Bet vietoj to, kad jis prilaikytų savo aistras, troškimus ir įsiklausytų į vidinį balsą, jis kuria pasaulį, kuriame būtų malonu jam. Gerai, jeigu ši kūryba sklidina daugiau dieviškos energijos nei nedieviškos. Ta kūryba daugiau ar mažiau pasinaudoja kiti. Vyksta gyvenimas. Viską reikia kurti, bet negalima ta kūryba užgožti vidinės tiesos, vidinės harmonijos. Harmonija išjautama, kai kūrybos siekiai yra atspindys dieviškosios energijos, kai nėra griaunami kitų žmonių gyvenimai. Darbo tikslas neturi reikšmės. Reikšmę turi motyvacija ir proceso eiga. Ar ji nepažeidžia gyvenimo etikos principų? Žmogus gyvena Žemėje, tarp žmonių. Turi būti ir darbas, ir pramogos. Žmogus negali užsidaryti kambaryje ir nebendrauti su kitais. Tada nevyks energijos perdavimas. Bet žmogus turi išmokti matyti kitą žmogų, pajausti jį, suprasti jį, o nelaikyti jo interjero dalimi. Vertybės yra sukeistos. Kai kada tikroji interjero dalis yra labiau vertinama nei žmogus. Ar nebūna, kad pinigų kiekis labiau vertinamas nei žmogus? Būna. O taip neturi būti. Bet kada žmogus turi būti vertingesnis už bet kokį materialų turtą. Ir nesvarbu kas tas žmogus: šeimos narys ar iš gatvės atėjęs prašalaitis. Žmogus svarbiausia. Kitą žmogų įvertinti gali tada, kai tavo motyvacija siekti naudos sau bus minimali. Nes tada nebijosi atiduoti daugiau, nei gali gauti. Materialus turtas nėra vertinamas Visatos atžvilgiu. Žmogaus branda vertinama Visatos atžvilgiu. Jo sugebėjimas padėti kitam, sugebėjimas rasti bendrą kalbą, palaikymas ir paskatinimas. Parama ir išmintis. Meilė ir pagalba yra vertinama Visatos atžvilgiu. O jūs gyvenate Visatoje, ne vien Žemėje. Ateina laikas kiekvienam numirti. O kur dingsta miręs žmogus? Niekur jis nedingsta, jis įeina į Visatos bendrąją erdvę. Ir ką tu atsineši, ateidamas į tą erdvę: auksinį kryželį po kaklu? Jis tik tave prižemina ir pasilieki astralinio pasaulio lygmenyje. Ir tada tavo kaupti turtai tau papasakos, kiek tu paniekinai žmonių juos kaupdamas. Kiekvienas paniekintas žmogus yra svarbus. Kiekvienas iškeistas į turtą žmogus, bus labai svarbus. Astraliniame pasaulyje niekas tavęs neskriaus, nebijok, bet tu būsi greitai grąžinamas į Žemę ir tikrai ne į savo šiltus namus. Karmos dėsnis veikia. O skaudžiausia, kai visai be reikalo naudojama dieviškoji energija. Negali būti taip, kad žmogus, turėdamas dieviškąją energiją, ją naudotų tik egoistiniams troškimams įgyvendinti. Kai tai daro dalis žmonių, dar nėra didelės bėdos. Jie gali būti „sunaikinami“. Atimama dieviškoji energija, o kūnas, siela ir esybė (kai kada), miršta negrąžinamai. Bet kai taip elgiasi visa civilizacija – tai jau didžiulė problema. Tokia civilizacija skatina Visatoje siautėti tamsiosioms energijoms. Tokia žlunganti civilizacija išspinduliuoja žemos energetikos bangas ir jomis maitinasi Visatos tamsiosios jėgos. Mes negalime leisti jums „maitinti“ Visatos tamsiųjų jėgų. Tai stiprūs egregorai jie užvaldo daugybę pasaulių ir sunaikina. Išsiurbia visą energiją. Yra du keliai žlungančių civilizacijų: arba mes jas sunaikiname, perkaldami aukštesnio sąmoningumo sielas į kitus pasaulius, arba tą civilizaciją užgožia tamsiosios jėgos – sukelia troškimus iki absurdo ir išsiurbia dieviškąją energiją. Tada pasaulis žlunga ir mes nieko neišgelbėjame. Žemė tebėra pasaulis, kuris gali būti išgelbėtas su visa struktūra, tokia kokia yra: Žemė ir žmogus. Tai nėra žlunganti civilizacija, bet kryptis paimta link žlugimo. O mes siekiame, kad eitumėte link Visatos pažinimo ir kurtumėte gyvenimą, remdamiesi dieviškumo principais
|