Meilė nugali viską. Tai patys išmintingiausi žodžiai, kuriais pasakyta visa jūsų gyvenimo esmė. Jūs nuolat kovojate su savimi, su aplinka, su matomais ir nematomais priešais. Meilė nugali viską. Ji nugali tamsiausią ir didžiausią priešą, esantį tavyje. Nugalėti priešą, kuris tavyje glūdo ir tau suteikia azartiškumą, godulį, aistrą – nėra lengva. Nes ego teikia tau malonumą, o tu jo turi atsisakyti. Ne tik atsisakyti, bet ir pradėti galvoti apie kitą žmogų, o ne vien apie save. Reikia nusižeminti prieš kitą žmogų, prieš Dievą. Reikia paminti savo susireikšminimą, savigarbą ir t.t. Tai labai sudėtinga kova, nes tu dėl savojo ego, net nenori jos pradėti. Tau tenka atsisakyti to, kas teikia malonumą. Tau tenka patirti skausmą, praradus dalelę savęs. Ir tu visai nesupranti, kam reikalinga tokia meilė, jeigu aplinkiniai žmonės jos net neįvertina, net juokiasi iš jos. Ir taip, su tokia nuotaika dauguma jūsų pradeda savo kelią. Savo kelią, vedantį link šviesos, link nušvitimo.
Pradžia yra sunki, bet ji tokia yra dėl jūsų pasaulyje susiformavusių žemų vibracijų. Ir būnant tokioje situacijoje tu turi patikėti tuo, ko tu nejauti, nesuvoki, neapčiuopi. Tu turi patikėti, kad yra Aukščiausias Protas, kad yra neregimas pasaulis ir kad tas pasaulis iš tiesų yra realesnis už tavo dabartinį pasaulį. Daugelis iš karto atsako: absurdas. Aš negaliu atsisakyti visko, negaliu tiek kentėti vardan to, ko nesuprantu, ko nematau ir ko neapčiuopiu. Argi to reikia? Tokie ir kiti panašūs klausimai iškyla tik kelio pradžioje. Taip tu su savo pirmine iškilusia abejone (šiuo atveju, teigiama abejone, nes tu pradedi užduoti sau klausimus) pradedi analizuoti. Pradedi mąstyti. Tu abejoji, kam to reikia, bet ta abejonė parodo, kad iš tiesų tu pradedi abejoti savo buvusio gyvenimo prasme. Kam tau iškelti tokius klausimus, jeigu tu maloniai gyveni savo patogiame gyvenime. Bet jeigu tu užduodi sau tuos klausimus, tai kažkas tave neramina. O gal? O gal aš klystu ir turėčiau paieškoti kitokios savo gyvenimo prasmės. O gal? Gal šventieji ir išminčiai ne veltui kalbėjo apie meilę, pasiaukojimą, atsidavimą. O gal? Gal Dievas yra? Gal reikia įsigilinti, kuo tikėjo ir tiki žmonės visame pasaulyje tiek tūkstantmečių. O gal?
Pradėdami užduoti šiuos klausimus, jūs pradedate rinktis kaip gyventi, kokių vertybių laikytis, kaip bendrauti, ką laikyti savo gyvenime prioritetu. Jūs pradedate mąstyti, ieškoti, kelti klausimus. Vis dar veikia aiškus, loginis mąstymas. Jūs skaitote, analizuojate, lankote seminarus. Tampate apsiskaitę, žinote daugybę gražių frazių ir gilių tiesų – bet abejonė išlieka. O kodėl visa tai man nesuteikia tikros laimės, ramybės, vidinio džiugesio. Aš vis tiek jaučiuosi negerai, nors visi man sako, kad dabar turiu jaustis gerai. Tiek daug žinau, mačiau, bendravau. Ir visa tai yra gilus nulis tavo pažinime. Jis duoda tik tiek naudos, kad iškelia klausimą, o gal? Ir sukelia abejones ar teisingai gyveni. O gyventi reikia pradėti atveriant savo širdį sau pačiam. Žinios duodame suvokimui praplėsti, bet ne sąmonei atlaisvinti. Sąmonė atsilaisvina tik pakėlus vibracijas. O pakelti vibracijas reikia ne vien techninių dalykų (minčių ir jausmų suvaldymo), bet ir gilaus pažinimo savojo ego. Suvokimas kas ir kodėl tau šiame gyvenime taip svarbu, kokie prisirišimai, kokie įsitikinimai tau trukdo. Tu turi susipažinti su savuoju ego. Turi išsiaiškinti, kas glūdi tavyje. Nes tavyje glūdi tiek sąmoningos, tiek nesąmoningos tavo patirtys. Tiek patirtis, tiek susiformavusi karma iš praeities gyvenimų. Tavyje glūdi daug dalykų, kurių tu pats neįvertini. Nes įvertinti save objektyviai labai sunku. Nes tu myli savąjį ego. „Mylėk save“ – tai nuolat skambantys žodžiai ir jie yra teisingi. Bet tai nereiškia – mylėk savąjį ego. O tau taip gera mylėti savąjį ego. Tu atlaidus savo mažoms silpnybėms, nuolat ieškai kompromisų kaip elgtis, kad atitiktum mokymo reikalavimus ir kad tau pačiam būtų malonu. Aš galiu labai aiškiai pasakyti: ėjimas savęs pažinimo link yra labai nemalonus dalykas. Ir čia negali būti nei kompromisų, nei nuolaidžiavimų sau. Čia gali būti nuolatinė kova, nuolatinė įtampa, nuolatiniai sveikatos sutrikimai. Nes tu judini savyje seniai užsistovėjusius blokus. Tau skaudu, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tu gi pradedi aiškintis, kiek tavyje yra negatyvumo. Tu gali net nusivilti savimi, suabejoti, ar gali eiti tuo nauju keliu. Žinoma, apsisprendimą eiti ar neiti tuo keliu, visados darai tu pats. Bet aš galiu atsakyti, kad niekados neturėtų iškilti toks sprendimas – neiti tuo keliu, nes manai, kad nesi to vertas. Tu esi žmogus ir tai yra tavo kelias. Kiekvienas, atėjęs į Žemę žmogus atėjo būtent dėl to, kad sunkiau ar lengviau praeitų tuo keliu. Jei tau kyla abejonės eiti tuo keliu, tai parodo, kokią sunkią karmą tu sau esi susiformavęs, kad ji neleidžia tau prisiliesti prie tavo vidinės šviesos. Ir juo didesnė abejonė, juo didesnis vidinis skausmas, tuo aiškiau suvoki – šis kelias tik vienintelis tavo sielos išsigelbėjimo kelias. Ir kai tu peržengsi per savo abejones, per savo skausmus, per savo pyktį, neapykantą, tu atsilaisvinsi nuo daugybės karminių blokų. Tu atlaisvėsi ir tavo vibracijos pakils. Pakils ir sąmoningumo lygis. Ir tik tada suprasi, kad tas kelias buvo būtinas. Jis vienintelis, vedantis į tikrąjį tavo gyvenimo kelią. Į tą amžinybės gyvenimo kelią į kurį tu eini per daugybę įsikūnijimų ir kurį formuoji ateičiai. Mirties nėra. Baigties nėra. Jos nėra nei po šio gyvenimo, nei po tūkstantojo gyvenimo. Yra nuolatinis ėjimas, nuolatinė branda, nuolatinis gyvenimas. Tik skiriasi erdvė ir laikas. Skiriasi galimybės ir bendravimo zonos. Bet visados išlieka GYVENIMAS. Tu negali manyti, kad kažkada išnyksiu ir nereikia tiek stengtis. Deja, niekados neišnyksi ir visados reikalingos tavo pastangos. O kai tu neįdedi savo pastangų, tu gyveni pasroviui ir tu kuri didžiulę karmą, kuri vėliau tik apsunkins tavo kelią. Ir tu su didžiuliu skausmu klausi, kodėl man taip sunku? Todėl, kad kažkada tau visai nerūpėjo tikroji tiesa, todėl, kad kažkada tu atsidavei savajam ego, tu pamynei tikėjimą Dievu. Todėl šiandien tau taip sunku. Bet tu turi surasti savo viduje visą savo esybės jėgą ir peržengti tą skausmą, tą abejonę ir turi pakilti virš tų savo išgyvenimų, virš tų minčių.
Nėra kito kelio. Nežengsi nei vieno žingsnio išsilaisvinimo link, kol tu neišvalysi savęs nuo savo karminių blokų. Bet, kada tau pavyks atlaisvinti save nuo savo karminių blokų, tada tu pasijusi tikrai laimingu. Tu suvoksi, kad kiekviena tavo ašara, kiekvienas tavo išgyventas skausmas buvo vertas to ėjimo, vertas to, ką tu pasiekei, ir tik tada tu galėsi drąsiai pasakyti: Ačiū, Dieve, už visus tuos išbandymus. Nes tik jie padėjo man suvokti, kas manyje yra iš tikrųjų, padėjo suvokti, kiek aš pasiryžusi eiti tavo keliu. Tik taip aš galiu suvokti, kas aš esu.
Džvalas Kulas
|