Andrijanas Hošė
Atėjo naujas periodas. Savęs atsisakymo periodas. Ar tai bus lengva? Žinoma, labai nemalonu, kai suvoki, jog gyvenimas yra kitoks, nei buvai įpratusi manyti. O kai tai pradedi suvokti, supranti, kad iš tikro, kas tau brangu ir artima negali išlikti amžiams. Turi išmokti džiaugtis šia akimirka ir neturėti jokių prisirišimų, jokių sau brangių ir ilgai išlaikomų atsiminimų. Myli vaikus – mylėk šią akimirką visa širdimi. Ne buvusią vakarykštę meilę prisimink, ne galvok, kad jų gali netekti rytoj ( nes užauga ir tave palieka), bet mylėk dabar. Jų nuo tavęs niekas neatima. Jie yra čia ir dabar, tai ir mylėk čia ir dabar. Be prisirišimo, be ateities baimės, be praeities nuoskaudų. Prisirišimai – tai prisiminimai, ką tu sau brangaus suformavai praeityje ir ką norėtum išnaudoti ateityje. Bet praeities ir ateities realios nėra. Kam tada reikalingi prisirišimai? Kas buvo praėjo, kas bus – niekas nežino. Bet kas yra tu gali apčiuopti, gali tuo džiaugtis, tuo mėgautis. Todėl, kai kalbama apie prisirišimų atsisakymą, mes nekalbame, kad nustotumėte mylėti vaikus (vaikai šiuo atveju paimti, kaip labiausiai prieraišumą sukeliantis pavyzdys). Jie jūsų džiaugsmas, jūsų gera emocija, jūsų mylimi žmonės. Džiaukitės vaikais čia ir dabar. Ne rytoj, kokie jie bus geri ir protingi, bet šiandieną. Nereikia prisirišti prie prisiminimų, kokie jie augo. Tai praeitis, tiek tavo, tiek vaikų. To jau nebėra, prisirišimas prie praeities trukdo pamatyti dabartį. Tu prisimindamas, kokie vaikai buvo, kokie santykiai su jais buvo, gali nebeįvertinti teisingai dabarties. Vieną akimirką jūs tarsi nustebę pastebite, kad jie užaugo, jie tapo lyg ir kitokie. O jie yra kitokie kiekvieną akimirką. O jūsų prisirišimas prie savo įsitikinimų, prie savo suformuotų vizijų trukdo tuos pasikeitimus įvertinti. Tu matai vaiką (kaip ir bet kurią situaciją) iš buvusios patirties išgyvenimų ir busimų lūkesčių, vizijos pozicijų. Tu vaikus įvertini pagal savo suformuotą požiūrį į tai, ką tu išgyvenai ir ko tu tikiesi iš jų. Bet tu tada neįvertini jų tokių, kokie jie yra šią akimirką. Tu nematai tikrosios realybės. Gyveni vizijų pasaulyje, tau svarbu, kas buvo, kas bus – bet visa tai yra nerealu. Tai tik prisiminimas ir viltis. O reikia gyventi čia ir dabar. Todėl ir sakome, reikalinga atsisakyti prisirišimų. Visų. Jie kausto gyvenimo judesius. Jie neleidžia išeiti iš tam tikrų gyvenimo rėmų. Nes jūs manote, kad būtina išsaugoti tai, ką jums suteikė tėvai, ką sukūrėte anksčiau. Bet besaugodami praeitį, jūs nebeleidžiate sau patirti naujumo. Nes patirtis – tai jau sena. Ji gal vertinga, gal ją reikia gerbti, nes padėjo jums augti, bet prisirišti negalima. Prisirišimai blokuoja dabarties veiksmus. Bijai netekti to, kas yra saugu, patogu, bet tai neskatina vystymosi, neskatina savęs išbandymo kituose keliuose, neskatina naujų potyrių. Sakote, kad jums užtenka tų potyrių, kuriuos nuolat išgyvenate ir jums tai suteikia ramumo. Bet jūs nuolat išgyvenate tuos pačius potyrius. Tai tarsi bėgimas voverės rate. Rytoj aš darau tą – vadinasi aš išgyvenu tuos potyrius, poryt vėl tuos pačius, šeštadienį kepu šašlykus, kaip visada, ir vėl išgyvenu tuos pačius potyrius, kurie man patinka, prie kurių pripratau. Tai tas pats, lyg valgytum vis tą pačią mėsą. Iš pradžių ji skani, maistinga, bet po kažkurio šeštadienio, ji pradeda pūti ir tapti nuodinga. Tie patys formuojasi įvykiai, veiksmai – tampa nereikalingi žmogaus vystymuisi, o ateina laikas, kai jie tampa nuodingi jūsų dvasiai. Jūs nebetrokštate patirti naujo, jūsų žingeidumas dingsta, jūs tampate paprastais robotais, vykdantys tuos pačius judesius, išgyvenantys tuos pačius potyrius. Jums praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vieną. Tai nebėra šios akimirkos išgyvenimas, nes jūs negyvenate toje akimirkoje. Jūs gyvenate pastoviame, nekintančiame gyvenime. Tai nėra tas taškas: čia ir dabar, kai tu išgyveni viską, ką tau aplinka duoda. Tai yra sąstingis. Tu neišgyveni šios akimirkos, tu sustingsti toje akimirkoje ir ji tęsiasi visą tavo žemišką gyvenimą. Suvokti niuansus, kada tu išgyveni akimirką čia ir dabar, o kada gyveni sąstingyje – nėra lengva. Bet pažvelkite iš šono: jūsų gyvenimas yra nuolat pasikartojantis, ar į jūsų gyvenimą įeina naujumo. Gali vieta ir aplinkybės nesikeisti – bet gal keičiasi pasaulio pažinimas, gal keičiasi tavo charakteris (ne blogėja, o gerėja). Nes jei charakteris blogėja – tai jau liga, kurią reikia gydyti. Vadinasi, tu pradedi pykti ant savęs, ant kitų, ant gyvenimo. Tu nesuvaldai emocijų – vadinasi, reikalavimai, lūkesčiai kitiems ir sau yra per dideli. Charakterio blogėjimas – tai liga, kurią reikia gydyti laiku. Negydoma ji gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir užverti kelią sielai pasireikšti šiame pasaulyje. Sielos vartai – tai meilė, tai gerumas. Jeigu jų pas tave nėra – tai siela nepasireikš. Tai kam tada gyveni Žemėje? Atsisakykite susireikšminimo, kuris leidžia jums manyti, kad tik pats esi gyvenime svarbiausias. Tu iš tikro, tai nežinai, kas tu esi, nes nepripažįsti idėjos apie praeitus gyvenimus, apie jų įtaką dabarčiai, apie karmą. Tau atrodo, kad tik tu kuri savo gyvenimą ir tik tu pats už jį esi atsakingas. Ir tai vadinasi susireikšminimu. Atsisakykite susireikšminimo, nes Dievas sukūrė jus ir Jis padeda jums vystytis, arba, kitaip tariant, jūs turėtumėte Jam padėti pasireikšti Žemės veikloje (materijoje).
Yra keturių stichijų taškai. Dievas pasireiškia per juos visus. Tik Dievas jums suteikė galimybę savarankiškai valdyti tuos tris taškus: žemę (materiją), vandenį (energiją) ir orą (būties erdvę). Jis leidžia veikti tuose trijuose taškuose. Bet Jo visumą sudaro visas ketvertas. O žmogus, sureikšminęs save, mano, kad tik 3 taškai tėra svarbūs. Jis juos įvaldo ir jaučiasi pasiekęs pilnatvę. Deja, pilnatvę pasiekti galima tik kai išsisuka visi keturi taškai, visos stichijos. Jis įdėjo į jus keturių stichijų energiją. Ir kai ši energija pilnai pradeda veikti – tada Dievas išreiškia save per žmogų. Iki tol, žmogus tik bręsta arba sustingsta ties pirmu ar antru tašku ir nebeišjudina energijos. Taip silpsta jo siela, jo esybė, nes energija turi judėti. Energija energiją gamina ir papildo viena kita – tai amžinybės variklis. Ir žmogus, teisingiau, siela yra amžinojo variklio dalis. Siela egzistuoja tol, kol veikia jos amžinybės variklis. Tada siela gali gyventi nuolat. Tai viename pasaulyje, tai kitame. Tai aukštesniame, tai žemesniame energetiniame lygmenyje. Visa tai priklauso nuo pagamintos energijos kiekio ir kokybės. Savo įsikūnijimo veikla gali suformuoti aukštos kokybės energiją ir taip pasinerti į aukštesnės kokybės gyvenimą. Bet, jeigu tu išjudini tik pirmą ar antrą tašką ( tik žemės ir vandens stichijų energijas) – tai tas pagamintas energijos kiekis neleis padaryti ryškaus vystymosi šuolio. Mirties akimirką, su tokiu žemu potencialu, aukštai nepakilsi. Nebent kažkas iš artimųjų tau suteiktų papildomos energijos malda, susikaupimu ir vidine ramybe. Baimė, skausmas, nerimas, kuris užklumpa žmogų prie artimojo mirties akimirkos, tik smukdo mirštančiojo sielos kilimo procesą. Todėl reikėtų pagaliau suvokti – neverkite prie mirštančiojo, o palinkėkite jam ramybės, išskleiskite jam meilę, pagarbą, gerumą ir taip jam padėsite labiau papildyti savo energijos kiekį, kuris leis aukščiau pakilti ir daugiau pasiekti kitose erdvėse, kituose įsikūnijimuose.
Štai ir pradedame naują suvokimo periodą. Apie tai, apie ką anksčiau kalbėjome, dabar kalbėsime kita energetine užkrova. kad kitaip į viską pažiūrėtumėte. Su meile ir tikėjimu, kad čia ir dabar jums pavyks suprasti tiesą.
|