Aš atėjau. Pasaulis skleidžiasi naujomis spalvomis. Žmogus, sugebėjęs išlaisvinti savo esybę iš kolektyvinės sąmonės gniaužtų, gali savimi didžiuotis. Jis prisiminė kas buvo, yra ir bus. Žmogus visados buvo, yra ir bus Dievo valia materialioje išraiškoje. Jis nėra asmenybė, nėra individualybė. Jis yra dalis visumos ir reikia gyventi darnoje su visa visuma. Su gamta, su gyvūnija ir su kitais žmonėmis. Pajusti darną, vienybę, kai tu esi asmenybė, yra labai sudėtinga. Tokiu atveju tu vertini pasaulį per savo asmeniškumo prizmę: tas man gerai, o tas nepatinka: tas mane skaudina, o to aš nemėgstu. Asmeniškumas skatina išsiskirti ir atsiskirti nuo visumos. O visumą reikia išjausti per meilę. Negalima į visumą įsilieti per kolektyvinę sąmonę. Tada tu būsi kaip visi, bet neišjausi bendrumo, visumos pojūčio. Besąlyginė meilė skatina bendrystę, atjautą, supratingumą. Kodėl taip reikalinga besąlyginė Meilė? Žmogus yra atsakingas už savo brandą, už savo esybės išskleidimą žemiškoje erdvėje. Bet, kartu, žmogus yra atsakingas už visos žmonijos vystymosi greitį ir pobūdį. Vienas nesukursi gražaus pasaulio. Reikia tave palaikančių, suprantančių tavo idėją, mylinčių Žemę, taip, kaip tu ją myli. Reikia jėgos. Vadinasi, reikia bendrumo. Reikia suvokimo, kad gėrį skleisti gali tik ten, kur tas gėris yra suvokiamas ir laukiamas. Jeigu nebus tokių, kurie vertina gėrį ir meilę, tai kam reikalingos tavo pastangos kurti ir išskleisti tą gėrį ir tau? Reikalingas visuminis suvokimas, koks yra pasaulis ir koks žmogaus gyvenimas tame pasaulyje.
Per šį lygiadienį, kai tau, Violeta – Maitrėja, buvo pasakyta apie pasiuntinystės mantijos nuėmimą, sueina karminiai terminai pakeisti pobūdį tavo veiklos. Ar tu tam pasiruošusi? Žinoma, kad ne. Bet tu nebuvai pasiruošusi, kai tave paskyrė dirbti seniūne (neturėjai nei išsilavinimo, nei gyvenimiškos patirties), tu nesuvokei kas yra Pakylėtieji Valdovai, o priėmei jų laiškus, tu negalėjai savo protu įvertinti, kas yra Baltosios brolijos pasiuntinys, o šį etapą sėkmingai praėjai. Todėl, kai atėjo karminis momentas tau žengti labai spartų žingsnį naujo suvokimo link, naujos veiklos link, mes neabejojame – tu dirbsi ir kartu mokysies. Darysi tai, ką visados ir darydavai – savo patirtį perduosi kitiems.
Laiškų sezonas prasideda naujas. Aš, Džvalas Kulas, dirbsiu daug su tavimi, kol parodysiu naują tavo kelią. Būk susikaupusi, atidi ir stenkis viską suvokti, ko iš tavęs norime. Nėra su kuo tau pasikonsultuoti, todėl turi įsiklausyti į kiekvieną pamoką, kurią gausi iš aplinkos. Ko tavęs mokysime – paaiškinti negalime, nes nesuprasi, kol to neišgyvensi. Kokia nauda tau ir kitiems? Kaip visados, ta pati – stiprių energijų įtvirtinimas tavo erdvėje, t.y., Žemės erdvėje.
Myliu tave ir globoju, gal tu pasijutai truputi nesmagiai, netekus pasiuntinio mantijos, nes tu iš tikro pajutai, kaip nutrūko galingos energijos srautas, bet šis etapas yra tau reikalingas. Viskas kartojasi. Vėl prisimink seniūnės darbą ir tą laiką, kai jo atsisakei. Tu tik tada pajutai ir supratai, kad nereikia būti taip įsitempus, kad nereikia tiek sudėtingai į viską žiūrėti. Su žmonėmis reikia laisviau bendrauti, su Pakylėtaisiais Valdovais bendraut laisviau ir paprasčiau. Mes nuėmėme šią mantiją, kad įvertintum tą lengvumo, paprastumo būseną ir kaip pastebėjai, nebeliko išprotėjimo baimės. Tu jau žinai, kad tai ką suvoki yra realu, kad tai, kas vyksta su tavimi, tavo komanda, su skaitytojais viskas yra realu. Tu pradėsi gyventi toje realybėje. Ne žemiškoje realybėje, bet tikrojoje realybėje, tik tavo kūnas, širdis ir protas bus Žemėje. Čia tu turėsi įvykdyti tai, ką suvoksi tikrojoje realybėje. Tu įvertinsi savo kūną, protą ir širdį kaip įrankius, kurių pagalba išreikši idėją Žemėje.
Nebeliks tavo asmeniškumo, bet tai netrukdys tau gyventi Žemėje ir tarp žmonių. Nors tu daugiau laiko praleisi tikrojoje realybėje, bet tavo žemiškoji veikla dar labiau suaktyvės. Tau nebus sunku pereiti iš vienos realybės į kitą. Nes tau nieku nereikės pereiti. Tu išgyvensi abu pasaulius vienodai sėkmingai ir žinosi, kaip padėti pasauliui, kuriame gyvena tavo kūnas, protas ir širdis.
Siela, ateidama į įsikūnijimą, atsineša sau suformuotas užduotis. Bet dėl Žemės žemos energetikos ir žmogaus karminio svorio, pamirštos tos užduotys. Tos užduotys realizuojasi per žmogaus vidinį balsą, nuojautą, intuiciją. Toks yra daugumos kelias.
Tavo siela grįžta namo nepalikdama kūno. Ji žinos, ką turi nuveikti Žemėje ir tai atliks. Skirtumas tik tas, kad tavo protas ir širdis neblokuos tavo sielos. Jūs žengsite viena kryptimi ir sparčiai. Mums reikalingas tiesioginis tarpininkas tarp šios ir kitos realybės. Todėl ateina kitas laikotarpis su kitomis užduotimis, kurias sėkmingai vykdai. Lai Dievo valia lengvai ir paprastai skleidžiasi per tavo kūną, širdį ir protą. O visa kita tu suvoksi ir žinosi, kaip elgtis. Sudėtingas persilaužimo momentas baigėsi. Prasidės kūryba. Žmogaus ir Dievo kūryba vardan žmonijos pažangos.
Ar tu tam pasiruošusi? Iš tiesų, tai retorinis klausimas, nes tu negali žinoti, kam tau reikia būti pasiruošus. Aš žinau, kad esi pasiruošusi, todėl pradedame naują tavo išraiškos etapą su kuriuo sėkmingai susipažins ir kiti. Kaip visados, tavo gyvenimas atviras visiems skaitytojams, nes tu esi šios Žemės dalis, kaip kad Žemės dalimi yra kiekvienas žmogus. Ir tai, ką tu išjauti ir patiri, turės išgyventi ir kiti.
Su meile ir pagarba,
Džvalas Kulas
Labai džiaugiuosi naujomis galimybėmis, kurias suteikė Karminė Valdyba. Tu išlaikei susiliejimą su Kristas sąmone, vadinasi esi pasiruošusi įeiti į bendrąją erdvę su savo žemiškąja sąmone.
P.S. per lygiadienį vizijoje susitikime su Sen Žermenu man nuėmė Pasiuntinės mantiją. Tikslaus paaiškinimo nebuvo, tik jautėsi, kad tai tiesiog vieno proceso pabaiga. Laiškai baigėsi savaitę anksčiau, pasiuntinio mantiją nuėmė, gilaus ir sunkaus energijos srauto nebejaučiau. Kai paskyrė pasiuntine, nieko ypatingo fiziškai nejaučiau, o kai mantiją nuėmė, tai iš karto pasijuto rami tuštuma. Jokiu būdu ji neslėgė, bet pati stebėjausi ta būsena. Kai nutraukė laiškus, mano gyvenime atsirado nauji dalykai – tai vizijos, susitikimai su Mokytoju Jėzumi. Šių vizijų metu man priminė mano praeitis skaudžias akimirkas, mane išvesdavo į kitą erdvę, kurios negalėdavau apčiuopti. Tos vizijos, suprantu, yra asmeninės pamokos, bet Džvalas Kulas paminėjo apie susiliejimą su Kristaus sąmone. Todėl trumpai ją aprašysiu:
Pakilau pas Karminę Valdybą. Mane pasitiko vienas iš Pakylėtųjų Valdovų ir paskubino eiti. Paklausiau, kodėl? Atsakė, kad aš greitai „atsijungiu“, todėl reikia skubėti. Atvedė prie stalo, prie kurio stovėjo didelė medinė kėdė su atlošu. Kai tik į ją atsisėdau, tai iš karto mano rankas ir kojas prirakino prie tos kėdės. Net pasimečiau, ar tai mano fantazija ar vizija. Pamėginau iš naujo sukoncentruoti dėmesį į viziją ir vėl matau, kaip mane prirakina prie kėdės. Pas Karminę Valdybą aš visados patenku be eterinio kūno, o kai prirakino prie kėdės, tai atsijungė dar kiti kūnai. Aš kilau į begalybę. Atsidūriau tirštoje, raibuliuojančioje erdvėje. Joje nieko nebuvo. Girdžiu kaip man sako – šioje erdvėje galiu kurti. Pagalvojau ir sukūriau drugelį, po to dramblį, kol suvokiau, kad galiu sukurti meilę. Mėginau pajusti Dievą, įeiti į Jį, bet nelabai pavyko. Tada atsirado suoliukas (jis kybojo erdvėje) ant kurio sėdėjo Jėzus. Šalia atsisėdau ir aš. Abu atsipalaidavę mosikavome kojomis ir aš stengiausi pajusti sakralinės ramybės būseną. Jėzus ir sako: o dabar pamėgink atsijungti nuo dvasios kūno ir tapk ugnimi. Aš atsijungiau nuo savęs, pakilau į erdvę. Šalia, tokia pačia ugnimi užsidegė ir Jėzus. Jis sako – o dabar susijunkime. Jo ugnis susiliejo su mano ugnimi. Tuo metu mano smegenys fiziškai užkaito, atrodė, kad galvoje siaučia ugnies uraganas. Nebepajėgiau suvaldyti situacijos, mane degino fiziškai ir jaučiu, kaip dingstu. Iš visų jėgų sukoncentravau dėmesį ir grįžau į kėdę. Kaip aš džiaugiausi, kad buvau pririšta prie kėdės... Reikėjo kelių sekundžių, kol „susirinkau“ ir galėjau grįžti į Žemės erdvę. Visą vakarą jaučiau nesvarumo būseną.
|