Kad ir kokias pastangas dėtumėte tiesai suprasti, svarbiausia tiesa yra meilės išjautimas kitam žmogui. Jūs galite žinoti daug tiesų, galite išjausti daug potyrių, bet tai tik pagalba jūsų brandai. Branda prasideda tada, kai išmokstate mylėti kitą žmogų. Mylėti – reiškia atsisakyti pykčio, nuoskaudų, nerimo, atsisakyti kovos, susireikšminimo, gailesčio. Ar sugebate taip mylėti? Ar sugebate mylėti ir neįsiskaudinti, mylėti ir nereikalauti. Mylėti ir džiaugtis. Ir ne vienu ar kitu žmogumi, bet visais žmonėmis. Ir tais, su kuriais sutariate, ir tais su kuriais nesutariate, nemėgstate. Skambūs žodžiai jus nuolat lydi. Dažnai sakote: aš myliu. O Aš, Maitrėja, nematau tos meilės. Matau skubėjimą, susirūpinimą, žinojimą, kad reikia mylėti. Bet Meilės nematau. Nematau meilės nei artimui, nei Dievui. Nors jūs ŽINOTE, kad reikia mylėti, net manote, kad mylite, bet tas jausmas tokių žemų vibracijų, kad Aš to jausmo neapčiuopiu. Kol to jausmo neapčiuopsiu, tai negalėsiu pasakyti, kad jūs bręstate. Jūsų žinios plečiasi, jūs stengiatės keisti savo įpročius, vertybes, bet mylėti vis dar nemokate. Manote, kad mylite ir daugiau ties tuo klausimu net nedirbate. Jūs manote – aš myliu, tai galiu ant to, kurį myliu ir pykti, ir momentais, neapkęsti ir įskaudinti, ir „prisirišus“ prie savęs laikyti. Bet tai yra egoistinė meilė. Egoistinė meilė nepakels jūsų vibracijų ir jūsų vystymosi procesas bus labai apribotas.
Kristus mokė mylėti. Ir Jis gyveno Meile. Nei vieno žmogaus nevertinio, neskaudino, nežemino. O jūs, mylėdami, leidžiate sau daryti daug neigiamų dalykų. Kol taip darysite – jūs nemylite, tik galvojate, kad mylite. Ir liekame vienas kito nesupratę: mokome mylėti, jūs sakote, kad mylite – o rezultatas nesikeičia. Jūsų vidinės pažangos nesimato. Nepakanka išgirsti savo vidinį balsą, nepakanka bendrauti su Mokytojais, jūs čia ir dabar turite išreikšti Meilę.
Jums kilo klausimas: kodėl reikia išjausti Dievą, jeigu Dievas jau ir taip yra jumyse. Deja, jūs ne dievai. Dievas ir tu – tai tas pats šaltinis, bet suvokimo lygiai labai skirtingi. Ir nežiūrint į tai, kad esate vienis, jūs nesusiliejate į vieną dėl vibracijų skirtumo. Ir kai nemoki mylėti žmogaus, negali sakyti, kad išjauti Dievą. Galite tam tikros ekstazės metu pajusti Dievo meilę, šilumą, gerumą. Tai nuostabus jausmas. Tada jaučiatės pakylėti, ramūs, saugūs. Bet tos akimirkos negalima laikyti Dievo išjautimu. Tai Dievo pajautimas. O Dievo išjautimas – tai savo vibracijų suliejimas su Jo vibracijomis, savo sąmonės suliejimas su Jo sąmone, savo laiko ir viso dėmesio skyrimas aplinkiniams, bei Dievo šviesos išspinduliavimas per save. Tada, per savo veiksmus, jūs išjausite Dievą. Jūs išjausite Jo galią, Jo meilę, Jo gailestingumą. Negalima gyventi su Dievu tik tada, kai tau tai patogu, kai tu to nori. Deja, tai tik saviapgaulė, kad gyveni su Dievu. Tai jūsų egoistinis požiūris į savo pasiekimus: aš bendrauju su Dievu, aš šaunuolis.
Kol kiekvieną minutę negyvensi su Dievu (ir tada, kai tau patogu ir kai nepatogu, nes reikia atsisakyti savo laiko, savo siekių, savo malonumų), tol nebus galima pasakyti, kad mylite žmogų ir išjaučiate Dievą. Turite visiškai atsisakyti ne tik egoistiškumo, bet ir asmeniškumo ir tik tada jūsų vibracijos susilies su aukštesnėmis vibracijomis, kurios leis labiau išjausti Dievą.
Reikia išmokti gyventi savo gyvenimą, kartu jo atsisakant. Jūsų veiksmai turi atspindėti Dievo valią ir negana to, atsisakant savo gyvenimo, savo asmeniškumo, jūs neturite jausti apmaudo, liūdesio, skausmo. Jeigu tokie jausmai vis dar aplanko – tai neatsisakėte asmeniškumo. Nes tik pažeidus jūsų asmeniškumą jums bus skaudu. Jeigu asmeniškumo nebėra, jums lieka tik Džiaugsmas, kad galite per savo kūną, per savo veiksmus pasauliui atiduoti Dievo šviesą. Ir ši šviesa sudegins bet kokį asmeniškumą, liks tik Meilė ir Išmintis.
Viešpats Maitrėja
|