Žmogaus struktūra yra paprasta ir kartu sudėtinga.
Žmogus turi kūną, kuris sudarytas iš ląstelių. Ląstelės nuolat atsinaujina, bet
jos sukaupta informacija lieka auroje. Todėl ląstelė gali susigrąžinti buvusį
stovį, bet gali ir nepriimti tos informacijos. Tai priklauso nuo žmogaus "Tyliojo
mąstymo”. To mąstymo, kurį jis sunkiai supranta, sunkiai pajaučia, bet šis mąstymas
vyksta nuolat. Tarsi nepriklausomai nuo pačio žmogaus. Šis mąstymas susidaro iš
žmogaus informacinio lauko, iš žmogaus atminties. Atmintyje lieka viskas: kas buvo
gera, kas bloga, kas patiko, kas
skaudino. Toje atmintyje ir susiformuoja tylusis mąstymas. Išlieka informacija,
pvz. kas skaudino ir to daugiau nebenori. Ta informacija persiduoda į ląsteles.
Jeigu tu nesidžiaugi gyvenimu, bet to logiškai neįvertini, tai tylusis mąstymas
priims sprendimą, kad tu nori nebegyventi ir tą informaciją perduoda ląstelėms.
Ląstelės šią informaciją priims ir įgyvendins. Atsiras liga, po to mirtis.
Informacija gali pasilikti pačioje auroje. Tada suveikia situacijos ir žmogus
nukenčia . Labai svarbu žmogui suprasti, kad viską, ką jis patyrė ir išgyveno
per savo amžių, yra išlikę informaciniame klode. Ir tylusis mąstymas viską
sudėlioja logiškai, teisingai. Jis nesiremia saviapgaule. Jei tu džiaugiesi
gyvenimu – vadinasi visos ląstelės gauna informaciją: sudaryti sąlygas sveikai
gyventi. Kitu atveju, būna kitas sprendimas. Tylusis mąstymas priima daugybę
sprendimų, ir juos įgyvendina. O mes stebimės, kodėl vienu ar kitu momentu
pasielgėme ne taip, kaip mums priimtina, arba keliam klausimą, kodėl tai atsitiko
su mumis. Jeigu žmogus suvoks, kad turi tylųjį mąstymą, tai jis atkreips dėmesį
į savo vidinius jausmus, į vidinę būseną. Tu gali labai "tinkamai” gyventi:
sveikai maitintis, laiku keltis, laiku gulti, sportuoti, užsiimti pačia
"dvasiškiausia” veikla, bet jeigu tylusis mąstymas yra priėmęs sprendimą, kad
iš tikrųjų tu nesidžiaugi gyvenimu – mirtis neišvengiama. Būkite protingi ir
nežaiskite su savo mintimis ir su slaptais norais. Mes pradėjome kalbėti apie
žmogaus sandarą. Taip, kūnas vykdo viską, ko žmogus užsigeidžia – suprasdamas
tai, ar nesuprasdamas. Yra iš tikrųjų sunku pasakyti, kas yra žmogus todėl, kad
jau suformuotas stereotipas žmogaus įvaizdžio. Bet truputi pažiūrėkime į
sandarą kitaip. Žmogus turi sąmonę. Tai protas. Jo buveinė smegenyse, bet iš
tiesu, jis funkcionuoja virš galvos. Eina daugybė magnetinių juostelių, kurios
virpina viena kitą ir gaudo informaciją iš išorės. Rezonuoja kartu su aplinka.
Protas suvokia tai, kokia yra žmogaus patirtis ir kokioje aplinkoje gyvena.
Jeigu vaikas gimsta muzikų šeimoje, tai jam lengviau suprasti visus muzikinius
niuansus, nei mašinų remontininkų šeimoje gimusiam vaikui. Nekalbame apie
talentus. Šį kartą kalbame apie rezonansą su aplinka. Todėl reikalinga laiks
nuo laiko atsidurti kitokioje, neįprastoje aplinkoje. Kad magnetinės juostelės
pritrauktų naują informaciją. Žinoma, kaip galima pritraukti teigiamą
informaciją, taip galima pritraukti ir neigiamą informaciją. Juk sakoma,
pasakyk su kuo draugauji, pasakysiu kas tu esi. Juostelės pritraukia
informaciją iš aplinkos. Taip pat šios magnetinės juostelės priima informaciją
ir iš erdvės. Iš kelionių po laikmečius, po kitas sferas. Gal jos "neišverčia”
visos gautos informacijos iki žmogui suprantamos kalbos, bet ši informacija
išlieka. Ir kai reikės, ji atsiskleis ir palengvins suvokimą. Taip ir su
tavimi: keliaudama po subtiliuosius pasaulius, juostelės pritraukia informaciją
ir vėliau ji atsiskleis. Dar subtilesnė kūno dalis – yra širdis. Kad ji
atsakinga už gyvybę, tai aišku visiems. Bet ji yra atsakinga už sielos ir
esybės išraišką žmoguje. Širdis gali funkcionuoti labai gerai, bet dažniausiai
žmonės miršta nuo kraujagyslių ligų ir širdies nepakankamumo. Kodėl taip yra?
Todėl, kad žmogus netiki turintis sielą, netiki esąs Didžiojo kūrėjo dalis.
Širdis nustoja teisingai funkcionuoti, kai žmogaus protas nusprendžia, kad tik
jis yra visagalis, tik logika valdo gyvenimą. Širdis nyksta, užsikemša ir
miršta. Jei žmogaus protas neleidžia atsiskleisti sielai – tai širdis nustoja
veikti, nes nebeturi tikslo, nebeatlieka savo funkcijos. Tai yra elementarios
pamokos, kaip reikia iš tikrųjų teisingai gyventi. Reikia išsiugdyti ir
palaikyti vidinį džiaugsmą, bei leisti sielai save išreikšti. Prieš tai
pripažinus sau, kad žmogus yra Dievo kūrinys ir jis savyje turi dieviškąją
dalelytę – sielą.
|